Sukanka 160 metų, kai gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.Nuo pirmos I pasaulinio karo paskelbimo dienos visus karo įvykius rašytoja fiksavo „Karo meto dienoraštyje“. Jame sukaupta daug vertingos medžiagos apie svarbų lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį. G. Petkevičaitė-Bitė pateikia ne vien tik karo įvykių kroniką. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė, tvirta valia, dora, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.Kviečiame skaityti ištrauką.
1914 m. rugsėjo 28 (spalio 11 d.)
<…> Aš labai mėgstu taip naktį keliauti arkliais netrinkančiu ir besibeldžiančiu vežimu. Visi žemelės vargai atrodo sumažėję, išnykę. Vėsus oras taip maloniai glosto galvą, veidą, visus nervus. Opiausias karo klausimas irgi kaži kur dingo. Mintys plaukia ramiai ir susilieja su gamtoje pasklidusia tylos harmonija į vieną akordą. Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę.
Kad ir sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę, tačiau dažnai jaučiuos pagauta ir sužavėta gamtos grožio, o ypač jos rimties ir harmonijos… Ir tokios valandos, rodosi, yra tas aukso grūdas, kurs verste verčia sielos gėlę stieptis aukštyn, kur žmoniškumo saulė niekuomet nesileidžia ir savo puikiausia harmonija nesiliauja žavėjusi.
Pamėginkit, dar būdamas vaikas, Lietuvos miškuose pasiklausyti prancūziškų legendų; išvyskite motinos akyse šalį, kurios nepažįstate, […] o paskui, suaugęs, pasistenkite viso to atsikratyti. Jums nepadės net labai ilga viešnagė Prancūzijoje.
Dienoraščio fragmentai : 1938-1970. Chicago : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70
Profesorius Prioult. Potreto aut. E. Akmanas. LNB RKRS, F55-452
Pagaliau baigiau studijas, t.y., išlaikiau valstybinius egzaminus, per kuriuos nedaug teturėjau progos išsižioti: vos pradėjus atsakinėti į Egzaminų komisijos klausimus pateiktus klausimus, mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors pritariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.
Dėl to, aišku, neverta jaudintis. Bet blogiausia, kad aš, baigęs, nesijaučiu nė per nago juodymą gudresnis negu prieš tai – kaip Faustas. Iš tikrųjų, t. y., baigus, atėjo laikas pradėti mokytis.
Neretai užsimenama, kad karantinas yra proga susitelkti į nustumtus hobius, ilgai atidėliotus darbus, kuriems reikia atsidėjimo. Norite rašyti, kurti, tačiau nedrįstate, baiminatės papildyti grafomanų gretas?.. Galbūt drąsos įkvėps kūrybinio rašymo kursai, 2020 m. vykę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Lektoriai labai skirtingi, tad galite pasirinkti tą, kurio arba kurios rašymo stilius, kūrybos matymas Jums asmeniškai artimesnis.
1885 m. kovo pabaigoje (šaltiniuose nurodomos skirtingos dienos) gimė kalbininkas Juozas Balčikonis.
1911 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, darbavosi kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. 1918–1920 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete (1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, jis pervadintas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1944 m. – Vilniaus universitete. 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bene svarbiausias kalbininko darbas – ilgametis „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas. Nuo 1930 m., perėmęs milžinišką Kazimiero Būgos kartoteką, Balčikonis organizavo žodyno rengimo ir žodžių rinkimo darbą. Bendrinės lietuvių kalbos norminimui svarbi J. Balčikonio pedagoginė veikla ir vertimai: jis išvertė Hanso Kristiano Anderseno, Brolių Grimų, Vilhelmo Haufo, Šarlio Pero ir kitų klasikų pasakas.[1]
Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogai seminarijos sode. Iš kairės sėdi: Petras Variakojis, Jonas Grabys, Juozas Balčikonis, neatpažintas asmuo, Anelė Seradinskaitė-Strpekienė; 2-oje eilėje Juozpas Rajeckas, Herta Calmanaitė, Alfonsas Gilvydis, Jurgis Elisonas, Pranciškus Giedravičius / Panevėžio aps. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės VB
Arūnas Paliulis. Nuotrauka iš asmeninio A. Paliulio archyvo.
Praėjusios valstybinės šventės verčia susimąstyti apie tautinį tapatumą ir tradicijų perdavimą ateities kartoms. Puikiais lietuviškų tradicijų puoselėjimo pavyzdžiais tampa XX a. iš Lietuvos išvykusios šeimos, kurių vaikai ar anūkai, net po daugelio metų, sugrįžta į savo tėvų ar senelių žemę. Vienas tokių žmonių – verslininkas, visuomenės veikėjas Arūnas Paliulis, kurio šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė Voterburio (Waterbury) mieste, Konektikuto valstijoje, JAV. Čia 1951 m. gimė ir šio pokalbio pašnekovas[1]. Nors ponas Arūnas augo toli nuo Lietuvos, tačiau tolimos šalies vaizdinys jį lydėjo visą jaunystę. Pašnekovas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi 1979 m. ir šios kelionės metu suprato, jo vieta – čia, Lietuvoje! 1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė galimybę grįžti ir savo žiniomis, įgūdžiais bei turimais kontaktais prisidėti prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.
Ponui Arūnui, kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams teko stebėti ir patirti pereinamojo laikotarpio iš sovietinės sistemos į laisvą, demokratinę sistemą grimasas – privatizaciją, korupciją, organizuotą nusikalstamumą. Nepaisant iššūkių, pašnekovas Lietuvoje sėkmingai vysto verslą, komerciniais ir tarptautinės prekybos klausimais konsultuoja kitus verslininkus.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Mano senelis XX amžiaus pradžioje išvyko padirbėti JAV. Dirbo anglių kasykloje Pensilvanijoje ir baldų gamykloje Mičigane. Už uždirbtus pinigus Lietuvoje (Vartų kaime Bartininkų apskrityje) pasistatė namelį, nusipirko žirgą ir plūgą. 1944 m. jis kartu su močiute, šešiais sūnumis ir trejomis marčiomis pasitraukė į Vokietiją. Čia pabėgėlių stovykloje[2] gyveno šešerius metus. 1949 m. iš Bremeno išplaukė į Naująjį Orleaną, iš ten – į Čikagą, o galiausiai apsigyveno Vaterburyje, Konektikuto valstijoje. Ten visais vienuolika asmenų rūpinosi ir suteikė apgyvendinimą senelio pusbrolis.
Kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva? Ar buvo pagalvojama/ pasvajojama apie grįžimą?
Kol mano šeima gyveno Vokietijoje, visi laukė, kada generolas Patonas[3] ir jo įpėdiniai su Septintąja armija[4] išvaduos okupuotas šalis. Patonas žadėjo vykti iki Maskvos ar Piterio[5] ir generaliniam vadui Europoje[6] buvo sunku jį sulaikyti.
Kai jau tapo aišku, jog okupuotos šalys nebus greitai išlaisvintos, tuomet mano šeima nusprendė emigruoti į JAV. O atvykę pradėjo ruošti savo vaikus grįžimui į Lietuvą, tikėdami, jog vieną gražią dieną jie sugrįš, nors ir nenumanė kada. Mums Lietuvėlė buvo labai tolima svajonių šalis. Tėveliai visada melancholiškai prisiminė gražiausias jaunystės dieneles Kauno Laisvės alėjoje.
Mano tėveliai susipažino Kauno karininkų ramovėje per šokius, kai vienoje pusėje salėje išsirikiuodavo karininkai, o kitoje – merginos iš Raudonojo kryžiaus ligoninės. Pirmas tėvelio šokis buvo su ta, kuri buvo prieš akis. Po šio šokio tėveliai jau nebeišsiskyrė: 1940 m. susituokė, 1942 m. gimė mano sesė Regina.
