Gegužės antrojoje pusėje tradiciškai vyks didžiausias Lietuvoje literatūros renginys – „Poezijos pavasaris“. Ką šiuolaikiniams lietuvių poetams reiškia poezija? Minčių apie poezijos vaidmenį paieškojome kūrėjų duotuose interviu.
Vladas Braziūnas
„Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu.“
>>
Jurgita Jasponytė
„Man atrodo, jog visi tekstai ateina iš vidinio jausmo intensyvumo. Nesvarbu ar tai liūdesys ar džiaugsmas, tai neprivalo būti nei didelė kančia. Svarbu pats intensyvumas. Tekstai yra tai, kas nesutelpa manyje, kas yra šiek tiek daugiau.“
>>
Vainius Bakas
„Poezijai reikia žmogaus, to adresato, abonento, kuris kažkur, kitame laido gale, klausosi tavo žodžių. Poezijai reikia, kad kas nors atsilieptų, kai skambina, kad pakeltų ragelį, kad pakeltų… tai, ką vienam būtų sunku pakelti.“
>>
Donaldas Kajokas
„Šiuo metu man artimiausias toks apibrėžimas: poezija – tai energetikos paėmimas, patalpinimas žodžiuose ir tokių sąlygų sudarymas, kad kitas žmogus, prisijungęs prie tų žodžių, pajustų tą pačią energetiką.“
>>
Aidas Marčėnas
„Rašydamas poeziją, tu visų pirma susiduri su asmenybės problema – su žmogaus demonais ir angelais, kurie jį lydi visą gyvenimą. Tokia yra šio gyvenimo dramaturgija. Pirmame veiksme žodį „poetas“ ištardavau ir kaip pasiteisinimą – „esu poetas, galiu sau tą ir tą leisti“. Antrąjį veiksmą praleidau bufete. Trečiame veiksme galvoju kitaip. Anksčiau ar vėliau supranti, kad būti poetu ir yra būti žmogumi, nors į žmogiškąjį lygmenį tave galbūt iškelia ne tavo gyvenimas, o tavo kūryba.“
>>
