Šių metų akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje nominuotos šios knygos:
Alfonsas Andriuškevičius. Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015. Vilnius: Apostrofa, 2020.
Akvilė Kavaliauskaitė. Kūnai. Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020.
Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Sigitas Parulskis. Dvigubo dugno keleiviai. Vilnius: Alma littera, 2019.
Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Kaip knygas pristato jų autoriai? Kas jiems pasitarnavo kaip įkvėpimo šaltiniai? Galbūt knygose reflektuojamos šiandienos aktualijos? O gal jose atsispindi istorija? Peržvelgėme interviu su rašytojais ir jų pasisakymus viešojoje erdvėje.
U. Radzevičiūtė („Grožio ir blogio biblioteka“)
Pirmą kartą Walteris [romano personažas] pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?
[Po klausimo apie paraleles tarp šiandienos ir Veimaro respublikos] Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.
[…]
„Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.
Iš: Audrius Ožalas, „Undinė Radzevičiūtė: „Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje“, 15min, 2020 vas. 14. Prieiga: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/undine-radzeviciute-dabar-mes-gyvename-tarsi-veimaro-respublikos-2-0-versijoje-286-1276284