Žydra cikorijos žvaigždė tokioj sausroj
Sereikiškių senajam parke,
pražydusi per Žolinę –
Marijos žemiškas šešėlis kris dabar
ant Vilnios tekančio sraunaus vandens,
jos mėlynam apsiaustui plevėsuojant
jau paskutiniam pragiedrulyje –
rugpjūčio vakarėjančioj šviesoj,
dvasia, nužengianti į aukštumas,
į mirguliuojančią erdvėj Visatą,
kur susiraizgiusių kerojančių žvaigždynų
amžina žalsva šviesa,
kur vien tik begalybės vėjas virš kalvų,
virš rudenėjančių planetų,
jų paslaptingo spindesio
ir kristalinės jų darnos dangaus plane.
(Judita Vaičiūnaitė, 1992)
Iliustracija: Algimantas Kunčius. Fotografijų ciklas „Susitikimai“. Poetė Judita Vaičiūnaitė Rašytojų sąjungos suvažiavime. 1981. Lietuvos dailės muziejus.
„Eilėraščiai yra lyg ir maža būties pergalė prieš buitį, jie išsaugo laiką, išplėšia jį iš kasdienybės. O ir tos kasdienės valandos yra vienintelės, nepakartojamos“, – teigė poetė Judita Vaičiūnaitė (1937–2001), kuriai šiandien būtų sukakę 80 metų.
Vaičiūnaitė gimė Kaune, pshichiatrijos profesoriaus Viktoro Vaičiūno ir medicinos sesers Adelės Selenytės šeimoje. Su dvejais metais vyresne seserimi Dalia visą gyvenimą ją siejo dvasinis ryšys. „Tu – mano antrasis sparnas“ – rašė apie ją Judita. Humanistinės vertybės ir dukrų lavinimas buvo šeimos prioritetai, prie jų prisidėjo ir tėvo broliai kunigas, meno kolekcininkas ir mecenatas Juozas bei poetas, dramaturgas Petras Vaičiūnai, garsūs tarpukario Lietuvos kultūros žmonės, nuo 1945 m. mirus tėvui globoję dukras ir našlę. 1954–1959 m. Vaičiūnaitė studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Kurso draugai buvo poetas Tomas Venclova, Aušra Sluckaitė (poetė, Rašytojų sąjungos konsultantė, vėliau – režisieriaus Jono Jurašo žmona), artimi bičiuliai – vertėjas Virgilijus Čepaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, J. Vaičiūnaitės knygas iliustravęs grafikas Rimtautas Gibavičius, poetas Sigitas Geda.
Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.
Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų
grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė.
Ir prisikėliau, žemės prisilietus.
Žydra cikorijos žvaigždė tokioj sausroj
