Žyma: pastišas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas

Pagal Jurgio Savickio novelių rinkinį „Vasaros kaitros” 

Suaugusiųjų kategorija

Gracinga bei kukli pavasarinė šiluma nesugadino laboratorijos jaukumo.
Aukščiausiasis mokslinis darbuotojas Skalpavičius į savo šventovę visada atvykdavo konkrečiu laiku – penkiolika aštuntos. Ir tą jaukų bei šviesų pavasario rytą jis pasirodė tuo pačiu metu.
– Garbė Jėzui Kristui – Skalpavičius melodingai tarė vienintelei savo kolegei Anelei, tačiau
neišgirdo krikščioniui prideramo atsako. Jis ir nebuvo pasakytas. Mokslo šventovėje bei jos darbuotojams nepridera lenktis stabams ar kitokios keliaklupsčiavimo formos. Tačiau Skalpavičiui nuo pat pirmosios pažinties akimirkos su Anelė, nekeliaklupsčiauti nesigaudavo. Anelė nebuvo nei graži, nei krūtinga, nei širdžiai mielo būdo. Nebuvo jinai, kaip šituose kraštuose dažnai sutinkama – femme fatale.
Anelė nemėgo nei Skalpavičiaus, nei laboratorinio darbo su pelėmis, nei minėto krašto. Netgi savo vyrą mieliausią matydavo nuskrendančio lėktuvo lange. Tačiau Anelė mylėjo televizorių bei jame vaizduojamus žmones. Iškalbingus, susitūrėjusius, aukšto pilotažo žmones. Karta pabandė netgi darban atsinešti dvasnesne savo mylimojo versiją. Tačiau šiuo judesiu jinai pirmą kartą išprovokavo grubesnį aukščiausiojo mokslinio darbuotojo Skalpavičiaus repliką.
– Matot, gerbiama Anele, televizoriaus produkuojamas garsas confusina peles, –
Skalpavičiaus netašytas komentaras amžiams pakeitęs jų santykių dinamiką. Nuo to karto, kuomet kolega parodė savo prigimtinį brutalumą, per amžius amen buvo pakeistas į:
– Sveiki, Mečy.
Būtų neteisybė teigti, kad šaltas Skalpavičiaus protas nefiksavo šio lūžio jų idiliškoje romantikoje, tačiau atsakymo į šią problemą jis nerado. To pasekoje, jis dar labiau sukoncentruodavo savo analitinį razumnumą į tikrąsias laboratorijos šeimininkes – peles. Šie du žinduoliu, tiek išvaizda, tiek dvasios savybėmis buvo panašūs. Baltas kailis, raudonos akys, rožinės uodegos, šveicariško sūrio pomėgis. Nebūnant išvaizdai skirtumo, eksperimentai vykdavo įvedant skirtingą pelių gyvenimo būdą – pirmosios aplinkos būtą romios, sustyguotos ir apibrėžtos. Antrajai tekdavo Šuberto sukompiliuotos klasikinės muzikos išklausymai. Eksperimento vinis buvo labirintas, kurio centre glūdėdavo gabaliukas kaštuojančio šveicariško sūrio. Skalpavičius stengėsi įrodyti garsaus rusų mokslininko Pavlovo neteisingumą, pateikdamas kontrapavyzdį jo garsiesiems šunims – Šuberto motyvuotos pelės didesnį efektyvumą siekiant savo tikslų. Dvejus metus trukę testavimai kol kas nedavė pagrindo Skalpavičiaus mokslinėms vizijoms. Abi pelės sūrį pasiekdavo tuo pačiu metu. Laboratorije vienu metu suskambėdavo keistas pavloviško varpelio ir šubertiškų melodijų jazzas.
Nors pavasario keliami geiduliai neardė laboratorijoje tvyrojusios tvarkos, šis suardymas įvyko nuo gaujos baltais chalatais apsivilkusių žmonių pasirodymo. Interesentai buvo privaloma mokslinio darbo dalis – kasmet nelaukta, kasmet su tais pačiais klausimais:
– Kokia viso to prasmė?
– Ar bandėtė modifikuoti antrają pelę THC rūgštimi?
– Ar ne per maža tyrimo duotis siekiant išsiaiškinti kognityvinius žinduolių primatų elgesio pasikartojimų priežastingumą?
Šventvagiškai šie klausimai skambėjo Skalpavičiaus ausiai. Tačiau kaip doras aukščiausiais mokslinis darbuotojas, jis į juos atsakinėjo, atsakinėjo, atsakinėjo.
Taip ir būtų prabėgęs šis nemalonus laikotarpis, jei ne interesantų būryje įsimaišiusi jaunoji mokslinė darbuotoja Zita.
Nonšelantiškoje mokslinės tvirtovės aplinkoje Zita atrodė keistai. Tamsi, nuo saulės nudegusi oda, garbanotas kaltūnas ant švelnių pečių ir ilgesingas, tardymui nepasiduodas žvilgsnis vangiai derėjo prie blyškios, fluorescentinės eksperimentavimo šviesos. Iš visų laboratorijai užkrautų interesantų, tai buvo vienintelis mokslinis darbuotojas neuždavinėjes klausimų. Oraliai. Tačiau Zitos akys, pačios nepasiduodančios tardymui, žiūrėdamos į Skalpavičių be perstojo klausinėjimo veiksmą atlikdavo.
Skalpavičius šio keisto, neoralaus kalbėjimo proceso nesuprato. Bet jis matė žvilgsnį Zitos įsmeigtą į jį. Ir jis jautė, jog iš jo paties kylanti virpanti, pavasarinė šiluma beesą kažkas tai daugiau nei tarnybinė mokslinė pagarba.
Interesantės ir Skalpavičiaus romanas rutuliojosi lėtai, tarsi birželiškos šilumos belaukiantys pumpurai. Pabaigoje pavasarinio trimestro, įvyko iš tikrųjų nepaprastas reikalas – aukščiausiasis mokslinis darbuotojas pavėlavo į darbą, laboratorijoje pasirodydamas be kelių grašių aštunta valanda. Inertiškai ištaręs:
– Garbė Jėzui Kristui, – jis nelauktai išgirsta tylų Zitos balsą:
– Per amžius amen. – Interesantė atrodė tarsi sumaišiusi šventą dieną su darbadieniu, sprendžiant iš jos dėvimo rūbo. Ryškiai žalia suknelė, išmarginta geltonos spalvos dėmėmis ir stambią krūtinę atverianti iškirptė.
Skalpavičius jautėsi pasimetęs, bet atrodė laimingas. Stebėjosi Zita, savimi, Zita ir savimi, situacija kurioje buvo Zita ir jis. Nuostabos pagautas, nesureagavo netgi į Zitos rankose styrančią, nedidelę žibuoklių puokštelę. Staiga aukščiausiojo mokslinio darbuotojo dėmesį išgastingai nutraukė šubertiška melodija nesuterštas, vienišo Pavlovo varpelio skambėjimas.
– Mielas Mečy…, – Zitos ištarti žodžiai nepasiekė adresato ausų, kuriose vietos buvo likę tik pragaištingam skambučiui.
Pamačius labirintą, Skalpavičiaus nuostabą grįžo. Neteisinga būtų teigti, kad pirmoji pelė nepasiekė anksčiau, šveicariško sūrio gabaliuko. Problema buvo ta, kad antroji pelė ne tik, kad vėlavo pasiekti tikslą, bet ir nerodė jokių gyvasties ženklų. Mečys suprato, kad Šubertas nugaišino antrąją pelę.
Laboratorijos tolumoje, ant sterilaus nerūdijančio plieno stalo, mėlynavo šviežiai surinktas kupstelis žibuoklių paskutinių.

Kalba neredaguota