Parengė Vytautas Smilgevičius
Vilnius ir Vilnija – sudėtingo istorinio likimo teritorija. Čia ir daugelio sukilimų, ir dažnai prieštaringų interesų susikirtimo centras. Todėl istoriniai šaltiniai apie šį kraštą visada yra įdomūs. Juolab jei kalbame apie atsiminimus. Tačiau kuo ypatinga 2014 m. Lenkijoje išleista knyga Wilno i Wileńszczyzna : w pamiętnikach z lat pierwszej wojny światowej (Vilnius ir Vilnija: iš Pirmojo pasaulinio karo laikų atsiminimų?
Šioje knygoje matome trijų autorių – dvarininko Stanisławo Aleksandrowicziaus, banko darbuotojo Tadeuszo Hryniewicziaus ir tarnautojo Wacławo Wincento Lubieńskio –prisiminimus apie Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metais. Stebime kintančią politinę ir ekonominę situaciją: skubotą Rusijos administracijos evakuaciją ir tvarkingą, planuotą Vokietijos kariuomenės atsitraukimą; iškilmingus pietus Vokietijos karininkams ir vėliau atėjusį badą. Matome, kaip vienos visuomenės grupės Vokietijos karius pasitinka gėlėmis, kitos pabrėžia, kad tai tik naujas okupantas, su kuriuo draugystės nebus; kaip okupacinė administracija ima plėšti kraštą: rekvizuojami maisto produktai, kertami privatūs (valstybiniai neliečiami) miškai, kariuomenės reikmėms užimami vis nauji pastatai. Vėliau pastebima suirutė: pradeda trūkti maisto, Vilniuje padėtį gelbėja tik labdaros valgyklos; maisto spekuliantų būriai kartais susišaudo su miškuose siautėjančių plėšikų būriais. Po 1917 dienoraščiuose minimi ir Lietuvos tarybos veiksmai. Fotografiškai tiksliai aprašomas kaizerio Wilhelmo II vizitas į Vilnių.
Tad, jei norite pažinti kuo gyveno Vokietijos okupuoto Vilniaus gyventojai, ką jautė, ko siekė, kiek kainavo duona, kokios spalvos buvo paties kaizerio paltas, – skaitykite šią knygą.