„Žibuokliškas“ Pauliaus Širvio laiškas

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Žibuoklės įamžintos ne vienoje dainoje ir eilėraštyje. Žibuoklių atspindžiai regimi Kazio Binkio („Žibuoklių kvapas ore plauko, / Nors pievoj jų ir nematyti.“), Henriko Radausko („O, vėjų krautuve, dalinanti žibuokles. / Mergaičių mindomuos pavasario šlaituos!“), Salomėjos Nėries („Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų.– / Tik skriskim kartu su pavasario vėju, / Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alėjų.“) eilėse. O kaip žibuoklės susijusios su poetu Pauliumi Širviu?

Bene paprasčiausias atsakymas būtų kūryba. Iš tiesų, vienas P. Širvio eilėraštis virto plačiai žinoma daina, liaudyje vadinta „Žibuoklių valsu“. Galima sakyti, anoks čia stebuklas. P. Širvio poezijos melodingumas, sąryšis su muzika pastebėtas ne kartą. Literatūros kritikas, poetas Valdemaras Kukulas aptardamas P. Širvio poeziją teigė: „Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo <…>“[1]. P. Širvio eilių melodingumą akcentavo ir poetas Marcelijus Martinaitis, svarstęs: „Turint mintyse poeto populiarumą, lyrikos dainingumą, kyla pagunda parinkti jam vietą tarp klasikų, sukūrusių savotišką lietuvių romansinę lyriką. Nebus per stipru pasakyti, kad Paulius Širvys tikrai paliko šios lyrikos šedevrų, tokių skaidrių, lyg pačių žmonių būtų išdainuoti“[2].

Ne vienas P. Širvio eilėraštis traukė ir muzikantų dėmesį. XX a. 7–8 deš. gyvavusi Lietuvos muzikos grupė „Gėlių vaikai“ sukūrė dainą „Neklauskit meilės vardo“ pagal to paties pavadinimo P. Širvio eilėraštį. Aktorius, režisierius, bardas Salius Mykolaitis pagal P. Širvio eiles sukūrė dainą „Nežiūrėk,  nežibėk“, roko grupė „Hiperbolė“ daina pavertė eiles „Mergelės pažadai“. Bene žymiausias muzikinis kūrinys, įamžinantis P. Širvio poeziją ir tapęs Vilniaus miesto vizitine kortele – „Prie pasakų miesto“. Daina su daugybe skirtingų melodijos, pavadinimų variacijų tapo ir P. Širvio eilės mylimajai. Tik daina jos virto poetui eilėraščio niekur nespausdinus ir atsitiktinai sužinojus apie jo likimą.

Melodingoje Pauliaus Širvio poezijoje gausu autobiografinių patirčių atspindžių. Literatūrologas Vytautas Kubilius pritarė paties P. Širvio išsakytai minčiai, esą poeto kūryba – daugiau ar mažiau jo paties biografija[3]. Eilėse regimos fronto kareivio, nelaimingos meilės patirtys. Legendomis, jautriais meilės laiškais apipinta poeto meilės Alfonsai Žegliūnaitei-Liolienei, meiliai vadintos Alpunyte, istorija. Ji buvo Poeto Pauliaus Širvio kūrybos mūza, „<…> tolimoji žvaigždė, tyra ir šviesi kaip Oginskio graudus polonezas, žaliųjų girių mergelė, su kuria poetas buvo pasiryžęs eiti nors ir į pragarą…“[4].

Jaunuoliai susipažino 1945 m. rudenį[5]. Tąkart A. Žegliūnaitė su keliomis kaimo mergaitėmis puošė Vilkolių pradinės mokyklos patalpas, kuriose turėjo vykti rinkimai. Kelių į salę atėjusių aktyvistų gretose buvo ir jaunas šviesiaplaukis vaikinas su randu veide, apsirengęs kareiviška apranga[6]. Iš visų merginų P. Širvio dėmesį patraukė A. Žegliūnaitė. Tą patį vakarą P. Širvys užsuko į merginos namus. Į svečius užėjo ir kitą dieną, o po pasibaigusių rinkimų jaunuoliai vykusiuose šokiuose beveik visą laiką šoko kartu. Ilgainiui P. Širvys ėmė rašyti laiškus į kuriuos, pasak A. Žegliūnaitės, pradėjo skverbtis dailiai suderinti žodžiai ir mintys meilės romanui[7].

Po vieno susitikimo su mylimąja P. Širvys parašė eilėraštį „Nelaimei ar laimei Tave pažinau“, taip pat žinomą pavadinimu „Tau“. Šis eilėraštis buvo skirtas mylimajai ir siųstas laišku, tačiau adresatės nepasiekė. A. Žegliūnaitė apie jai skirtą laišką ir eiles sužinojo aplinkiniais keliais. Būdama pokermošėje iš vienos moteriškės mergina išgirdusi: „Vaikeli, kokią gražią dainą apie tave jaunimas dainuoja! Kai aš ją girdžiu, man visuomet ašaros rieda“[8]. Išaiškėjo, kad P. Širvio laiškas pateko į Panemunio progimnazijoje besimokiusių Vilkolių kaimo moksleivių rankas. Tąkart jos iš Panemunio pašto nešusios kaimui adresuotą korespondenciją. Pastebėjusios, kad tarp laiškų yra vokas nuo Pauliaus Širvio, jį atplėšė ir perskaitė, tačiau A. Žegliūnaitei neatidavė[9]. Šiam patikusiam eilėraščiui merginos, vėliau savo rankas pridėjo ir kaimo muzikantai, sukūrė melodiją ir pradėjo dainuoti kaip dainą… A. Žegliūnaitė prisiminimuose rašė: „Ir tikrai, būnant tą vakarą Panemunio šokiuose, jaunimas dainavo naują dainą, liūdnai skambančią. Dainos žodžiai ir melodija mane nepaprastai jaudino, degiau lyg ugnyje ir norėjau iš čia bėgti. Man atrodė, jog visų akys smaigsto mane. Vėliau ši daina skambėjo ir mūsų kaimo jaunimo lūpose. Ir būtinai muzikantai šitą dainą-valsą užgrodavo, kai aš pasirodydavau šokiuose. <…> visuomet jis mane lyg dilgėlėmis dilgino“[10].

Dingus laiškui P. Širvys ilgesnį laiką mylimajai neberašė, nes laukė atsakymo ir nerimavo. Tik vėlesniame laiške P. Širvys Alpunei prisipažino: „Kada išgirdau šitą dainą dainuojant ir grojant muzikantams vakaronėje kaip valsą, aš tada melodiją pavadinau „Žibuoklių valsu“[11]. Taip gimė įvairiais pavadinimais žinoma, skirtingomis melodinėmis variacijomis apipinta ir liaudyje anuomet populiari daina. Ketverius metus trukusi meilės istorija nesibaigė laimingai. A. Žegliūnaitė dvejojo dėl karšto P. Širvio būdo, galvojo, galbūt poetas ir kitoms merginoms rašo tokius gražius laiškus. Ji pripažino ne kartą kaip paklydęs keleivis atsidūrusi pasirinkimų kryžkelėje: „Į vieną kelią šaukė meilės žiedai pasipuošęs, daug vargų iškentėjęs, vienišas ir neramus bernelis. O kitame kelyje stovėjo ir liūdnai į mane žiūrėjo, mylimo sūnaus netekę, po gyvenimo našta linkstantys, mano mylimi tėveliai“[12]. Žibėjusias viltis, kaip liudijama A. Žegliūnaitės prisiminimuose, nutraukęs jos paskutinysis laiškas su įrašu: „Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui“[13].

Norėtųsi istoriją apie jautriais prisiminimais apipintą dainos gimimą užbaigti autentišku pasakojimu, tačiau P. Širvio kūrybos tyrinėjimais besidomintys skaitytojai gali pasigesti rašytojų, literatūros tyrinėtojų Valdemaro Kukulo, Romo Sadausko kritiškų įžvalgų apie A. Žegliūnaitės prisiminimuose įamžintą „Žibuoklių valso“ atsiradimo istoriją. V. Kukulas monografijoje „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ pastebi, kad pirmasis šešių strofų eilėraščio variantas „Nemune“, greta A. Žegliūnaitės-Liolienės prisiminimų, išspausdintas su 1946 m. datos prierašu, tačiau iš atsiminimų išryškėja, kad eilėraštis sukurtas 1945 m., praėjus keliems mėnesiams po jaunuolių pažinties[14] [15]. Pomirtinėje rinktinėje „Ir nusinešė saulę miškai“ skelbtas jau trylikos posmų variantas iš Romo Sadausko asmeninio archyvo, kuris datuojamas 1947 m. gegužės 5 d. data. Jei data iš tiesų užrašyta paties P. Širvio, pasak V. Kukulo, kyla keletas klausimų. „Tarkim, „kamieninį“, iki šiol dainuojamą <…> šešių posmų tekstą poetas savo biografinėmis digresijomis ir apibendrinimais „apaugino“ po daugiau nei metų, ir būtent tas tekstas pateko į R. Sadausko rankas, bet kaip poetas galėjo taip tiksliai atsiminti pirminį „šaltinį“, savo laišką mylimajai, kuris jau kartą išsiųstas ir nebegalėjo sugrįžti?“[16]. Anot jo, neįtikėtina, kad poetas būtų pasilikęs laiško kopiją ir paskui plėtojęs, nes meilės laiškai rašomi spontaniškai. Antra, V. Kukulo teigimu, jei poetas laišką plėtojo, tikslino, tai leidžia daryti prielaidą, kad P. Širvys siekė jį paversti meniniu kūriniu ir paskelbti. Literatūros tyrinėtojas dvejoja, kaip anuometinėmis sąlygomis buvo galima tikėtis, kas spaudoje bus galima paskelbti eilutes: „Nemielas gyvenimui, svetimas aš – / Širdis, mano rankos kraujuotos…“ arba: „Sudeginsiu tiltu sugrįžti atgal… / Manęs tu, žinau, nepamilsi: / Iš didžiojo akro nuliūdęs grįžau. / Tu meile mana nusivilsi.“

Kaip įtikinamą argumentaciją V. Kukulas pateikia rašytojo R. Sadausko versiją, esą laiške Alpunei P. Širvys siuntė ne savo, o kito žmogaus anoniminę autorinę dainą, galbūt kiek pakoreguodamas, pritaikydamas savo jausmams ir tos akimirkos nuotaikoms[17]. Pasak R. Sadausko, klausimų kelia ir faktas, kad šis šešių posmų romansas atsirado Veisiejų valsčiaus Petroškų kaimo dainyne, užrašytame 1945 m., kai P. Širvys Alpunės dar nepažinojo. Tačiau lygiai taip pat dvejones augina mintis, kaip per metus autorinis romansas galėjo per visą Lietuvą – nuo Dzūkijos iki Aukštaitijos – nukeliauti iki Rokiškio. Jei taip nutiko, R. Sadausko teigimu, romansą turėjo girdėti ne tik P. Širvys, bet ir apylinkių jaunimas, o pats romansas kaimo bendruomenės priimtas kaip naujas[18].  

Visi pateikti argumentai skatina į „Žibuoklių valso“ legendą žvelgti atsargiai, tačiau literatūroje esti ir daugiau amžininkų prisiminimų, kurie leidžia svarstyti, kad liaudyje populiarios dainos autorystė priklauso P. Širviui. Pavyzdžiui, poetas Marcelijus Martinaitis viename straipsnių tvirtino, kad folklorinės ekspedicijos į Rokiškį metu vienos studenčių užrašyta daina tikrai buvo P. Širvio. „Tai tuose kraštuose gerai žinomas ir iki šiol dainuojamas romansas „Nelaimei ar laimei tave pažinau…“[19] Tiesa, to teksto pats poetas savo rinkiniuose neskelbė, bet jo variantai išliko žmonių atmintyje. Sudarant minėtą rinktinę[20], šio eilėraščio tekstą, pažymėtą 1957 m.[21] data, iš savo archyvo man davė R. Sadauskas“[22]. M. Martinaitis prisiminė, kad  šį romansą ne kartą girdėjo ir P. Širvys, nes kai būdavo kas nors negerai pasakoma, jis išdidžiai, kaip jam nebūdavo būdinga, atkirsdavo: „O mergos mane dainuoja!“[23].

Šios dainos gimimo istorija atveria dar neišsemtą tyrimų lauką mokslininkams. Nors V. Kukulo pateikta analizė labai išsami ir pagrįsta svariais argumentais, vis tik neleidžia daryti vienos neginčytinos išvados. Kita vertus, niekas nepaneigs, kad „Žibuoklių valsas“ turėjo skirtingų melodijos, pavadinimų variacijų ir plito kaip liaudies daina, neapibrėžta griežtais muzikiniais ar literatūrologiniais rėmais. Svarbu ir tai, kad istorija apie P. Širvio laišką mylimajai Alpunei bei eiles, virtusias daina, kaip legenda kartu su muzikiniu kūriniu sklido iš lūpų į lūpas, iš vieno kaimo į kitą ir tapo plačiai žinomu kūriniu.

Eilėraštis „Tau“ [24]

Nelaimei ar laimei tave pažinau,

Mergaite iš tolimo sodžiaus?

Ką skyrė likimas tikrai nežinau,

Ką paslėpei tu savo žodžiais?

Norėčiau atspėti slapčiausias mintis,

Laimingas su tavimi būti

Ir drauge keliauti per audras, naktis-

Vis viena ar gyvent ar pražūti…

Be pudros, dažų, be šilkų, paprasta,

O gelsvosios kasos supintos!..

Buvai man žibuoklė – pirmoji rasta

Laukų Lietuvos išauginta.

Galbūt kažkada aš tave sapnavau

Ir meilę per sapną kalbėjau.

O galbūt, kai dar vaikas buvau,

Jau tada aš tave pamylėjau?..

Tave pažinau tik prieš vienus metus

Mažytei gryčiutėj prie kelio…

Niekad nepamiršiu ugningų žvilgsnių,

Graži, melsvaake mergele.

Tik vieną vienintelį kartą lankiau.

Nepamenu, ką pasakojau…

Pūga siautulinga ir juoda naktis

Po langu gryčiutės kvatojo…

Prisimenu vakarą valso garsuos…

Apsavaigusioj mano krūtinėj…

Per sniegą, per pūgą toli išvykau.

Tai buvo naktis paskutinė…

Turiu visus laiškus, kuriuos man rašei…

Jei nori, sakyk, – sugrąžinsiu

Ir vienišas, liūdnas nueisiu tolyn,

Ir širdžiai mylėti užginsiu….

Sudeginsiu tiltus sugrįžti atgal…

Manęs tu, žinau, nepamilsi:

Iš didžiojo karo nuliūdęs grįžau.

Tu meile mana nusivilsi.

Nemielas gyvenimas, svetimas aš  –

Širdis, mano rankos kraujuotos…

Kaip aras klajūnas ilgiuos vėl audrų

Ir meilės tavos išsvajotos…

Mergaite, duok ranką su meilės ugnim.

Tik meilėj iš naujo atgimsiu…

Teisybę sakyk ir nežaiski manim,

Galbūt aš nors kartą nurimsiu…

Bet jeigu jau ištarei žodį „myliu!..“

Kitam laimingesniam berniokui,

Sakyk atvirai ir likimo keliu

Klastingai manęs nevilioki.

Nedaug temylėjau, nebuvo kada…

Audroje gyvenimas bėgo…

Nueisiu, nueisiu ir aš tuoj tenai,

Kur mūšio draugai mano miega…


[1] Valdemaras Kukulas, Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 19.

[2] Marcelijus Martinaitis, Poeto gyvenimo ir kūrybos bruožai, in: Paulius Širvys, Ir nusinešė saulę miškai, rinktinė,

Vilnius: Vaga, 1984, p. 5.

[3] Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, Vilnius: Alma littera, 1996, p. 400.

[4] Reda Milakienė, Dalia Zibolienė, Atviras nervas – Širvys, in: Gimtasis Rokiškis, 2010 m. rugsėjo 9 d., prieiga per internetą: https://www.grokiskis.lt/laikrascio-archyvas/atviras-nervas-sirvys, žiūrėta [2020–04–29].

[5] Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, Meilės pasaka balta, in: Feliksas Jakubauskas, Alfredas Gusčius, Kol Nemunas bus…, Vilnius: Pozicija, 1991, p. 18.

[6] Reda Milakienė, Dalia Zibolienė, Atviras nervas – Širvys, in: Gimtasis Rokiškis, 2010 m. rugsėjo 9 d., prieiga per internetą: https://www.grokiskis.lt/laikrascio-archyvas/atviras-nervas-sirvys, žiūrėta [2020–04–29].

[7] Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, Meilės pasaka balta, in: Feliksas Jakubauskas, Alfredas Gusčius, Kol Nemunas bus…, Vilnius: Pozicija, 1991, p. 19.

[8] Ten pat, p. 20

[9] Reda Milakienė, Dalia Zibolienė, Atviras nervas – Širvys, in: Gimtasis Rokiškis, 2010 m. rugsėjo 9 d., prieiga per internetą: https://www.grokiskis.lt/laikrascio-archyvas/atviras-nervas-sirvys,  žiūrėta [2020–04–29].

[10] Alfonsa Žegliūnaitė-Liolienė, Meilės pasaka balta, in: Feliksas Jak ubauskas, Alfredas Gusčius, Kol Nemunas bus…, Vilnius: Pozicija, 1991, p. 20–21.

[11] Ten pat, p. 21.

[12] Ten pat, p. 21.

[13] Ten pat, p. 25

[14] Valdemaras Kukulas, Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 63

[15] Remiantis A. Žegliūnaitės-Liolienės prisiminimais manytina, kad eilėraštis parašytas 1946 m. vasarą. Moteris teigia, kad su P. Širviu susipažino 1945 m. rudenį, o apie dainą ir dingusį laišką sužinojo 1946 m. vasarą  (aut. pastaba).  

[16] Valdemaras Kukulas, Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p.63.

[17] Ten pat, p. 64.

[18] Ten pat, p. 64.

[19] Tekste analizuojama daina liaudyje vadinta skirtingais pavadinimais: „Žibuoklių valsas“, „Nelaimei ar laimei Tave pažinau“ (aut. pastaba).

[20] Mintyje turima 1984 m. išleista M. Martinaičio sudaryta P. Širvio kūrybos rinktinė „Ir nusinešė saulę miškai“ (aut. pastaba).

[21] Tekste greičiausiai minimas V. Kukulo aptartas R. Sadausko archyve rastas eilėraščio variantas, datuotas 1947 m.

[22] Marcelijus Martinaitis, Nelaimei ar laimei…, in: Bernardinai.lt, 2005 m. gruodžio 27 d., prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-12-27-marcelijus-martinaitis-nelaimei-ar-laimei/10684, žiūrėta [2020–04–29].

[23] Marcelijus Martinaitis, Nelaimei ar laimei…, in: Bernardinai.lt, 2005 m. gruodžio 27 d., prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-12-27-marcelijus-martinaitis-nelaimei-ar-laimei/10684, žiūrėta [2020–04–29].

[24] Paulius Širvys, Tau…, in: Paulius Širvys, Iš meilės lyrikos lobyno, Kaunas: Ramduva, 2020, p. 84–86.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*