Parengė Arida Riaubienė
Emigrantų padėtis visais istoriniais laikotarpiais nebuvo stabili. „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ 1891 m. išspausdino Lietuvos sūnumi prisistačiusio K. Romanausko laišką, kuriame jis pasakojo apie nesvetingai sutinkamus į JAV atvykusius žmones. Laiške taip buvo rašoma apie emigrantus:
Szimet 20 dieną liepos m. atvažiavo 2 palioku ir 1 lietuvis į Ameriką ir atsisuko į Roanoką. Cze jie vaikszcziojo szen, vaikszcziojo ten, niekur neužtiko nei paliokų nei lietuvių, nes cze jų nebeprisilaiko, o kapeikos visi trys nebeturėjo nei prie duszios. Vaikszcziojo jau treczią dieną badmiriaudami – susisznekėti nei su vienu negali; vaikai angliku pradėjo mėtyti su akmenimis ir szaukti ant jų: „hello grinhou!, hello grinhou!“ etc. (ei szviežias atėjūnas, durnas žmogus!). Ir teisingai, kad būtų anglikų vaikai neįviję į tą kromą, kuriame asz buvau, užtikro būtų badu numirę (kaip nesykį jau teip atsitiko). Szit tau mielaszirdingi Amerikoje žmonės! Iszvydęs asz juos negalėjau graudume isztverti, žiūrėdamas ant jų nelaimės. Žinoma, kiek galėjau pagelbėjau tuos nelaimingus. Bet kas žino kur kas eina ir keliauja, ar eis kas jeszkoti tokių nelaimingų, o juk tokių isz Lietuvos keliauninkų nemaž į Ameriką keliauja“.
Pateikdamas liūdną emigrantų gyvenimo vaizdą, žinutės autorius ragino tautiečius, neturinčius Amerikoje giminių ar draugų, pasilikti namuose, nekeliauti į „pienu plaukiančiąją žemę“.