Kęstutis Raškauskas
Kuomet 1919 m. rugsėjo 1 d. Kaune, Seimo rūmų pirmajame aukšte pradėtas kurti Centralinis Valstybės Knygynas (tarpukaryje bibliotekos dažnai vadintos knygynais), laikinoje sostinėje nebuvo likę jokių viešųjų bibliotekų. Karo išvakarėse įvairiataučių draugijų, valdiškų įstaigų tarnautojų, komercinių bei mokyklų bibliotekų tinkle dominavo Kauno skaitymo draugijos biblioteka, turėjusi apie 20000 įvairiakalbių universalaus pobūdžio knygų. Visos kitos bibliotekos nei iš tolo negalėjo jai prilygti pasiūlos įvairove ir apimtimi. Vokiečiai uždarė visas viešąsias bibliotekas, o jų fondai pradėjo „išsivaikščioti“.
Besisteigianti Lietuvos valdžia ėmėsi iniciatyvos Kaune sukurti Švietimo ministerijai pavaldžią nacionalinę biblioteką, kuri kauptų visus lietuviškus ir lituanikos spaudinius, perimtų be priežiūros likusias dvarininkų, įstaigų ir bibliofilų bibliotekas, šalies reikmėms pritaikytų kurį nors universalų katalogą bei turėtų skaityklą. Į bibliotekos steigimą buvo įtrauktos jėgos struktūros – grasinant teisine atsakomybe įsakyta visiems, kurie saugojo ar pasisavino prieškaryje veikusių bibliotekų knygas, jas per dvi savaites sunešti į Švietimo ministerijos patalpas. Šio potvarkio derlius buvo menkas – savanoriškai buvo atgabenta tik žydų jaunimo draugijos biblioteka (2037 vienetų). Daugiau pešta tiesiog nusavinant knygų saugyklas. Bibliotekos branduolį iš pradžių sudarė Kauno berniukų gimnazijos bibliotekos liekanos (8593). Pastaroji biblioteka buvo perėmusi dalį jėzuitų, karmelitų ir augustinų bibliotekų, tad besikuriančioje nacionalinėje bibliotekoje atsirado XVI – XVII a. knygų, leidusių pradėti formuoti retenybių skyrių. Širvintų karo komendantas tuoj pat atsiuntė Pliaterių biblioteką (2500) ir archyvą iš Veprių dvaro ir Rembausko biblioteką (600) iš Sližių dvaro; tiesa, pastarąją teko grąžinti atsiradus savininkui. Saugumo vadovybė perdavė iš bermontininkų konfiskuotas knygas (1850) ir paveikslus. Susisiekimo ministerija perdavė knygų rinkinį (2118), kuris buvo surinktas iš įvairių prieškarinių bibliotekų likučių. Būta ir privačių dovanų, pvz. Prezidentas A. Smetona padovanojo 289 knygas. Tuomet, kai Ministrų kabinetas 1919 m. gruodžio 20 d. įteisino Centralinio Valstybės knygyną, jis turėjo 18329 tomus, t.y. kiekybiškai pasiekė prieškarinės Kauno skaitymo draugijos bibliotekos lygį. Biblioteka visgi dar buvo tapsmo būsenoje – knygos „buvo sukrautos krūvomis, pro kurias vargiai matydavosi profesorio žila galva“.
Žilajam profesoriui, kuris 1919 m. rugsėjo 1 d. padavė prašymą būti besisteigiančios nacionalinės bibliotekos direktoriumi ir tuoj pat buvo patvirtintas šiose pareigose, buvo 63 metai ir jis ką tik buvo apsisprendęs negrįžti į savo komfortiškus namus Petrograde ir susiejo savo ateitį su purvinomis provincinio miesto gatvėmis ir tautos, kuriai nepriklausė, ateities kūrimu. Eduardas Volteris į Kauną iš Vilniaus atvažiavo rugpjūčio pradžioje pakviestas Prezidento Antano Smetonos. Jis jau tris dešimtmečius buvo savas žmogus tarp lietuvių inteligentijos ir buvo sukaupęs didelį kapitalą lituanistikos tyrimų ir praktinės bei teorinės bibliotekininkystės srityje. Pirmas Volterio žingsnis įsitvirtinant lietuviškos kultūros kūrimo erdvėje buvo nacionalinės Lietuvos bibliotekos steigimo vykdytojo vaidmens priėmimas. Antras – įsitraukimas į aukštojo mokslo Lietuvoje organizavimą. 1919 m. spalio 18 d. jis įtrauktas į komisiją aukštajai Lietuvos mokyklai steigti ir po keturių mėnesių, pradėjus veikti Lietuvos Aukštiesiems kursams, tapo Humanitarinio skyriaus vadovu ir pradėjo dėstyti keletą kursų iš karto. Trečias žingsnis buvo įsitraukimas į muziejininko vaidmenį, tik šiuo atveju nereikėjo dalyvauti steigtyje – 1920 m. sausio 23 d. jis tapo Kauno miesto muziejaus komisijos pirmininku ir faktiškai pradėjo vadovauti muziejui. Šie trys esminiai adaptacijos naujoje gyvenimiškoje erdvėje žingsniai leido Volterių šeimai iš naujo atsistoti ant kojų ir įsiprasminti lietuviškos kultūros lauke.
Visą straipsnį skaitykite naujausiuose žurnaluose „Santara“ ir „Tarp knygų“.