buvo pati metų laikų kraujomaiša,
šlamantis lapkritis – rudens iškamša,
aš nežinojau, kad avis reiškia meilę,
kad kaip naminis šuo
desperatiškai bijai likti vienas
Šios eilutės – iš Gretos Ambrazaitės eilėraščio „pirmykštė jėga“ (Trapūs daiktai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.). „Tikiu, kad Ambrazaitės poezijai dažnai klijuos „gotiškosios“ etiketę. Iš tiesų knygos eilėraščiai pilni rimties, niūros, nyksmo, […] svarbus religinis kontekstas.“, – recenzijoje teigia literatūrologė, poetė Lina Buividavičiūtė[1], lapkričio 21 d. 17.30 val. Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje vesianti susitikimą su G. Ambrazaite ir Gintaru Bleizgiu.
Giedrė Kazlauskaitė apie „gotiškosios“ etiketę rašo ironiškai: „[Poezija] pasirodė ryški kaip ir pati autorė, kurią recenzentai kažin kodėl pravardžiuoja gote <…> Išpažįstamas nuosaikus noiras, siurrealizmo poetika, drąsa vaikščioti paribiais – autorė tarsi įsirašo į depresyvaus tipo poečių draugiją, mini jų vardus.“ [2]Pati G. Ambrazaitė tamsių potėpių kūryboje neišsigina, dėl jų nesiteisina: „Tamsa įvairiausiomis savo formomis yra neatsiejama literatūros dalis ir įvairūs vidiniai impulsai priverčia tai užrašyti. Nežinau, ar žmogus, būdamas įprastinės būsenos, apskritai nuspręstų sėsti ir rašyti poeziją. Galbūt priklauso ir nuo nuotaikos. Jeigu rašoma iš džiaugsmo – manau, tai jau aukštesnis pilotažas. Na, o tamsa yra labai paveikus dirgiklis.“[3]
Daugiau informacijos apie „Trapius daiktus“ ir jų autorę rasite „Metų knygos rinkimų“ puslapyje >>
Greta Ambrazaitė skaito eilėraštį iš rinkinio „Trapūs daiktai“