Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?

Parengė Rima Dirsytė


1387 metų kovo 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila Merkinėje pasirašė privilegiją, pagal kurią Vilniaus miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Magdeburgo teisės pagrindą sudarė garsusis XIII a. pr. vokiečių paprotinės teisės rinkinys, žinomas ,,Saksų veidrodžio“ pavadinimu. Per kelis šimtmečius Magdeburgo teisę gavo tūkstančiai miestų Europos valstybėse, o XIV a. pab. Magdeburgo teisė paplito ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Magdeburgo teisė suteikė galimybę miestui turėti savivaldą, t.y.  nepriklausomumą nuo valdovo, bažnytinės hierarchijos ir galingų feodalų. Savivaldos institucijos buvo vaitas, miesto taryba (ją sudarė iki gyvos galvos iš miestiečių renkami burmistrai ir tarėjai) ir suolininkų teismas. Aukščiausią miesto valdžios pareigūną – vaitą skirdavo valdovas (privačiuose miestuose – savininkas). Taigi, vaitas buvo didžiojo kunigaikščio vietininkas mieste, jis pirmininkavo per miesto tarybos posėdžius, jam priklausė baudžiamųjų bylų teismas. Miesto taryba skelbdavo miesto vidaus gyvenimo nuostatus, turėjo vykdomąją valdžią, nagrinėjo dalį miestiečių bylų. Miestų savivaldos institucijų rezidencija būdavo rotušė.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero privilegija, kuria Vilniaus raštininkas Juozas Piotrovičius skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus. Varšuva, 1649 m. gruodžio 3 d.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomoje Pergamentų kolekcijoje (F101) yra ne vienas su Vilniaus miestu susijęs dokumentas. Šiame tekste pristatome dvi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos (1609–1672) privilegijas, kuriomis skiriami Vilniaus miesto vaitai – 1649 m. miesto tarybos raštininkas Juozapas Piotrovičius (?–1659 ar 1662?) skiriamas Vilniaus miesto vaitu vietoje mirusio Tomo Bildziukevičiaus  (F101–70), o 1667 m. po Stepono Karolio Bylinskio mirties vaitu paskirtas LDK sekretorius ir Vilniaus burmistras Povilas Boima (~1610–680) (F101–78).  Raštuose pažymėti patvirtinto vaito nuopelnai ir nurodomi jo įgaliojimai. Abu dokumentai rašyti pergamente lotynų kalba, patvirtinti LDK didžiuoju antspaudu, patalpintu metalinėje dėžutėje ir pritvirtinti prie pergamento. 1997 m. Dokumentų konservavimo ir restauravimo centre pergamentus restauravo  D. Veselauskienė ir S. Sprindienė.

Toliau skaityti „Kuo Vilniui svarbus kovo mėnuo?”

Apie parodą „À la française: prancūziškoji kasdienybės estetika Lietuvoje“

Vygaudo Juozaičio nuotr.

„Frankofonija yra ne tik prancūzų kalba, bet ir literatūra, kultūra, jos sklaida. XVIII a. Paryžius tampa intelektualine sostine, ir skelbiamos naujos idėjos plinta ne tik po Prancūzijos provincijas, bet pasiekia ir kitas Europos šalis. Mes atrinkome XVIII–XIX amžių prancūzų literatūros leidinius. Pasirinkti ne žinomiausi to laikmečio autorių veikalai, pavyzdžiui, Voltaire‘o (Voltero) ar Charles de Montesquieu (Šarlio Monteskjė), o tie, kurie yra įdomūs savo forma ir stiliumi. Šie leidiniai yra geriau žinomi specialistams, prancūzų kalbos žinovams, literatūrologams, bet ne plačiajai visuomenei“,  –pasakoja Nacionalinės bibliotekos retų knygų ir rankraščių skyriaus vyresnioji redaktorė Dalia Tarailienė.

Visas interviu >>