Antrojo pasaulinio karo pabaiga: svetimoje žemėje, nepritekliuje ir nežinioje

Dalia Cidzikaitė


JAV lietuvių laikraštis „Draugas“, 1945 m. gegužės 8 d.

Šiemet minime 75-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Nors 1945 m. gegužės 8-ąją visoje Europoje buvo paskelbta pergalė, ne visos valstybės ir tautos ją sutiko su džiugesiu ir viltimi apie geresnę ir ramesnę ateitį. Tą dieną karas lietuviams, kaip ir daugeliui Centrinės ir Rytų Europos tautų, nepasibaigė. Nepasibaigė ir tai lietuvių tautos daliai, kuri į Vakarus pasitraukė karo pabaigoje, Lietuvą antrą kartą okupuojant sovietų armijai. Išvykę trumpam, lietuviai pabėgėliai 1945-ųjų gegužės 8-ąją sutiko svetimuose namuose, dideliame nepritekliuje ir kankinančioje nežinioje.

Tą laiką savo dienoraščiuose aprašė ne vienas Antrojo pasaulinio karo lietuvis pabėgėlis. Keleto jų atsiminimai, kaip dalis JAV Lietuvių Bendruomenės 1995–2008 metais įgyvendinto „Sakytinės istorijos“ projekto, saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centre (Lemontas, JAV). Projekto metu surinktos medžiagos kopijas galima rasti ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bei poroje kitų Lietuvos archyvų.

Vokiečiai netikėjo Hitlerio pralaimėjimu

Genovaitė Dumčiūtė Breichmanienė (1919–2016) apie karo pabaigą išgirdo su šeima gyvendama Vakarų Vokietijos Tatingo miestelyje. Traukiniu į miestelį atvykę pabėgėliai buvo paskirstyti po vokiečių šeimas, kur kiekviena pabėgėlių šeima gavo po kambarį. Vyrai buvo iškart pristatyti prie kelmų rovimo, bet pabėgėlės moterys nedirbo. Be lietuvių, Tatingo apylinkėse gyveno estų, latvių ir ukrainiečių pabėgėliai, su kuriais Dumčiūtė Breichmanienė susitikdavo bendroje valgykloje. Breichmanų šeima apsistojo dviejų pagyvenusių vokiečių namuose. Moteris prisimena, jog jų šeimininkai iki paskutinės karo dienos netikėjo, kad Hitlerio Vokietija karą pralaimės. Gal todėl šeimininkė su lietuvių šeima elgėsi šiurkščiai ir nepagarbiai.

Kai pajudėjome iš Fuksdorfo (taip vadinosi Platės dvaras), jau buvo gražus pavasaris.  [Čia ir toliau kalba netaisyta.] Mus šeimininko įsakymu nuvežė į geležinkelio stotį ir pradėjome savo kelionės antrąjį etapą. Vis rūpėjo, kur mes sustosime, kaip mus priims, o gal vėl atgal pas Platę reikės grįžti. Tas rūpestis buvo visai bereikalingas, nes tokių pabėgėlių kaip mes buvo pilnas traukinys. Kai sustojom Tating miestelyje, jau tuojau pakvietė mus į mokyklos salę. Ten vokietės moterys buvo paruošusios šiltos sriubos. Kiek užvalgę gavome paskyrimus pas vokiečių šeimas. Kiekviena šeima gavo po kambarį. Šeimininkė turėjo rytą ir vakare duoti mums verdančio vandens kavai ar arbatai pasidaryti, o per pietus gaudavome po bliūdelį sriubos iš bendros virtuvės. Tos sriubos buvo nuostabiai skanios, tik mažai jų duodavo. Vyrus pakvietė rauti kelmų, ir už tai duodavo jiems po antrą bliūdelį sriubos. Jie kelmus iškasdavo iš žemės, žemes nuvalydavo, sukapodavo trumpesniais gabalais ir sukraudavo lyg ir į kupetas. Kai sukapotos šaknys kiek pradžiūdavo, moterys kūrendavo jas ir mums virdavo sriubą. Kai susitikdavom bendroje valgykloje, pamatėme, koks margumynas visokių tautybių ten buvo. Tiek vokiečiai pabėgėliai, tiek estai, latviai, lietuviai, ukrainiečiai valgydavom kartu. Moterims jokių darbų neduodavo. Čia taip ir sulaukėm karo pabaigos. Ligi paskutinės dienos mūsų šeimininkai du senukai vis tvirtino, kad Hitleris negali karo pralaimėti. Čia vokiečiai kalbėjo platdeutche tarme, ir sunku buvo juos suprasti.

Vienas įdomus dalykas man atsitiko. Kai aš išsiskalbiau Gedimino rūbelius, nuėjau pas šeimininkę paprašyti, kad ji man paskolintų prosą ir leistų išlyginti. Ji piktai į mane pažiūrėjo ir nusivedusi į virtuvę parodė ant kėdės sudėtą krūvą baltinių, sudavė sau per užpakalį ir sako: „Va kur mano prosas yra. Kai por1 dienų pasėdėsi ant baltinių, tai pamatysi, kaip bus išprosinti… Dabar karas ir reikia viską taupyti…“. Pasižiūrėjau į ją. Jos „prosas“ buvo nemenkas, ir gal ji sėkmingai prosindavo… Daugiau proso jau neprašiau.


„Buvo karo pradžia, bus ir pabaiga“

Aleksandras Dundulis (1911–1994) paskutiniuosius karo metus praleido tarnaudamas Vokietijos kariuomenėje. Savo 1944 m. liepos 3–rugsėjo 6 d. vestame dienoraštyje jis rašo apie lietuvių kasdienybę vokiečių kariuomenėje, vokiečių požiūrį į lietuvius. Jam didelį įspūdį paliko vokietis puskarininkis, kuris ne tik domėjosi Lietuva, jos kultūra ir mokslu, bet ir tikėjosi, jog karo pabaiga visoms tautoms atneš laivę. Pasirodo, prieina išvados Dundulis, ne visi vokiečiai yra naciai.

Rugpjūčio 16 d. Skirsto į kuopas ir būrius. Esu I-moj kuopoj, III būry. Atlieka įvairias registracijas ir įvairius formalumus. Gauname papildomą aprangą, kuprinę, baltinius, dujokaukes, pakeičia batukus ir t. t.

Rugpjūčio 17 d. Supažindina su dujokaukių vartojimu ir išmėgina dujų kameroje. Taigi prasideda „apmokymas“, supažindina su rikiuotės komandomis, pavedžioja po rajoną, kėsina pagirdyti, kai tik sušuko Ein lied, tai mes ir užtraukiame „Tau sesute puikios gėlės…“, „Lietuvos kareivėliai“ ir kitas žygio dainas. Vokietukams mūsų dainos patinka. Reikia pripažinti, kad gavome neblogus „viršininkus“, nes jie „nepersistengia“ mūsų „išlavinti“. Proformiai [Lot. pro forma – formaliai, dėl akių] perveda per rajoną, kad pasirodytumėm jog „dirba“, užves kur į užkampį į pavėsį, duoda visiem sugulti, tik nemiegoti. Mes ten padainuojam, pasišnekam, pasvajojam ir „papolitikuojam“. Mūsų puskarininkas domisi Lietuva, jos praeitimi, kultūra, mokslu ir t. t. Jis irgi skundžiasi, kad ilgisi savo namiškių ir laukia, kad tik greičiau pasibaigtų šis košmaras ir galėtų namo vykti. Jis kartą man pareiškė: „Tikiuosi, kad ir jūs neužilgo sugrįšite į savo Tėvynę.“ Kaip!?.. „Buvo karo pradžia, tai bus ir pabaiga, o tuomet ir laisvė!“. Iš visko atrodė, kad jis buvo žmogus, o ne nacis!..


Iš laisvo žmogaus į belaisvius

Klaipėdos krašto lietuvis Reinholdas C. Gedeit-Gedaitis (g. 1921) savo karo atsiminimus užrašė rankraštyje „Mano gyvenimo keli(a)s“. Atsisakęs kalbėti į magnetofoną ir būti filmuojamas, „Sakytinės istorijos“ projektui jis pasiūlė savo gyvenimą aprašyti. Paskutiniaisiais karo metais Gedeit-Gedaitis buvo Norvegijoje, Trondheimo mieste. Čia sulaukė ir karo pabaigos.

Ji [karo pabaiga – D. C.] atėjo 1945 metų gegužės 8-tą dieną, aštuonias dienas po Hitlerio savižudybės (?), kuomet Vokietija kapituliavo. (…) Po kapituliacijos mes ir toliau vežėm dieselio kurą vidurinės Norvegijos žvejams. Bet gyvenimas ant laivo pasikeitė. Įsikūrė pas mus keliolika vokiečių kareivių, pabėgę nuo savo dalinio, kurie su savo buvimu ir mums nepriprasta tarme sutrukdė mūsų harmonišką sugyvenimą. Be to, kadangi aš negalėjau grįžti į rusų okupuotą Lietuvą, aš norėjau kaip nors išlįsti iš Europos ir įsikurti kur nors Amerikoje ar Australijoje. Nutariau kreiptis į mūsų „išvaduotojus“ anglus ir amerikiečius, kurie buvo atidarę Trondhjeme tremtinių ir svetimšalių reikalų tvarkymo įstaigą.

Nuėjęs ten buvau nurodytas prie vieno jauno amerikiečių armijos kapitono. Kadangi ant laivo aš jau buvau gana gerai išmokęs angliškai ir klausydamas anglų kalba žinias pramokau vartoti jų ištarmę, aš jau galėjau susikalbėti su anuo kapitonu angliškai. Aš jam pasakiau, kad aš klaipėdietis lietuvis ir kad Lietuvai esant užimtai rusų komunistų, aš negalėsiąs grįžti į namus, ir todėl norėjau musteriuoti ant bet kokio angliško, amerikoniško ar norvegiško laivo. Jis man atsakė, kad tas dar negalima, ir kad aš pirma turėsiu eiti į tautybių stovyklą, kuri buvo įrengta netoli nuo miesto Trolloje, prie Trondhjem fjordo. Jis sakė, kad ten busiąs išspręstas mano ateities likimas.

1945 metų birželio 27-tą dieną aš sėdau į autobusą ir nuvažiavau prie tos stovyklos. Ten stovinčiam anglų sargybiniui pasakiau, kad aš lietuvis ir kad esu alijantų Trondhjemo įtaigos pasiųstas į čia palaukti, kol bus išspręstas mano ateities klausimas. Bet vietoj priėmęs mane maloniai, jis įdūrė į mano nugarą automatinį šautuvą ir nuvarė mane į stovyklos raštinę, kur anglų viršyla-komendantas padarė mane internatu-belaisviu, lygiai kaip keletą šimtų kitų lietuvių, latvių ir ukrainiečių, kurie karo metu buvo įkišti į vokiečių oro pajėgų uniformas ir priversti dirbti prie kelių taisymo ir fronto įsitvirtinimų statymo.

Karo pabaigą išpranašavęs sapnas

Gintros Narienės (Babickaitės) (1926–2020) dienoraštyje, kurį jauna mergina pradėjo rašyti 1944 metų rudenį jai su šeima traukiantis iš Lietuvos, užfiksuotas pranašiškas sapnas, kurį Narienės (Babickaitės) mama susapnavo 1945 m. sausio 14 d., iki karo pabaigos likus trim mėnesiams. Įdomu, kad sapne karo pabaigą išpranašauja amerikietis, kurio pilkos spalvos užvalkalas sapno gale paraudonuoja, o išilgai jo išryškėja plonos baltos juostelės – aliuzija į JAV vėliavą.

Sausio 14 d., sekmadienis

„Paklausykit, ką aš sapnavau“, – tik pradėjus kambary švisti ir mums pravėrus akis sako Mamytė. Pasiruošę klausyti, nors akys dar merkiasi. „Matau kažkokį vyrą rūkuose, – pradeda pasakoti, – kuris turi lyg pilkos spalvos užvalkalą. Vyras jį perpus sulenkia ir rodydamas sako: „Tiek dar jūs pavargsit. Tai yra 4 mėnesių laikotarpis. Jiems praėjus baigsis karas.“ Jam tai pasakius, užvalkalas paraudonavo, o išilgai atsirado plonos baltos juostelės. Tai panašu į JAV vėliavą.“ Jei tai teisybė, tai karo pabaigos galim laukti keturioliktą gegužės. Toks sapnas pakėlė mūsų visų nuotaiką.


Karo pabaiga su cepelinų pietumis

JAV lietuvis žurnalistas Juozas Žygas (1918–2003) savo atsiminimuose „Karo pabaigos belaukiant“ gana detaliai aprašo dieną, kai Vokietija kapituliavo. Paskutiniaisiais karo metais gyvenęs Vokietijos Tiuringijos mieste Sonneberge, Žygas šmaikščiai pajuokauja, kad jiems, Sonnebergo lietuviams, karas pasibaigė su cepelinų pietumis. Dar balandžio 13 d. miestelį pasiekus pirmiesiems amerikiečių kariuomenės daliniams, lietuviai neslėpė džiaugsmo dėl vis labiau aiškėjančios karo pabaigos. Tą dieną dr. ir ponia Rudaičiai jį ir keletą kitų lietuvių pakvietė pas save pietų. „Tokio maisto mes seniai nebuvome matę, – rašo Žygas, – pagal mane dar beveik prieškariniai lietuviškai valgo. Cepelinai su spirgučiais ir kitais priedais. Aš jau beveik spirgučių skonį buvau net užmiršęs. Nežinia ar visuomet jie dar taip valgė, o gal karo pabaigą norėjo atšvęsti?“

Gegužės 8 d. (antradienis).

Šiandieną oficialiai buvo minima karo pabaiga. Vakar 13.02 val. buvo pasirašyta kapituliacija, o šiandien 13 val. ją ratifikavo Vokietijos vyriausybė. Trečią valanadą per radiją kalbėjo W. Čiurčilis, jis pabrėžė, kad dabar teliko susitvarkyti su Japonija.

Ketvirtą valandą garaže buvo informacinio pobūdžio susirinkimas. Komiteto pirmininkas K. Bielinis pasveikino visus susirinkusius su prasidėjusia taika Europoje. Taip pat pranešė, kad vakar stovykloje lankėsi Bambergo komendantas kpt. Antanas Vaivada, kuris yra susipratęs Amerikos lietuvis. Vakare ėjau pasiklausyti Anglijos karaliaus Jurgio VI kalbos. Nors aš angliškai dar gana silpnai grabaliuojuos, bet įdomu tokią istorinę kalbą išgirsti. Jis savo kalboje pasakė: „Karas Europoje jau baigtas. Kuomet mums buvo blogai mes atsidavėme Viešpačiui, už tai dabar mes turime Jam dėkoti.“ Bendrai, iš jo kalbėtojas gana blogas, ir nepaliko didesnio įspūdžio.

Karas baigėsi, bet pasaulyje nieko naujo

            Taip galima būtų apibendrinti JAV lietuvio grafiko, tapytojo Vytauto Osvaldo Virkau (1930–2017) mintis, užrašytas 1945 metų pavasarį. Tuos metus penkiolikmetis Virkau pasitiko gyvendamas Buchkircheno miestelyje, Austrijoje. 1944–1952 m. vestame dienoraštyje atsispindi jauno žmogaus nuotaikos, jaunatviškas nihilizmas ir tokiam amžiui nebūdingas brandumas. Virkau patvirtina tuo metu tarp daugelio lietuvių vyravusią nuotaiką, kad, nors karas pasibaigė, lietuviams ir Lietuvai ji nieko naujo neatnešė – business as usual, arba biznis eina kaip ėjęs.

1945.II.14

Tikras pavasaris, sniego beveik kad ir nėra, tik vietomis „lopiukais“. Vakar po pietų, apie 15 val. buvo +10 C. Tas man atrodo yra daug! Karas kaž ko vis dar nesibaigia. Nuolatiniai aliarmai vėl prasidėjo. Mokykla uždaryta ilgesniam laikui. Normas labai sumažino, ir perijodą pailgino ant 3,5 dienos. Tas tai jau labai daug reiškia. Šiandieną iš ryto lijo, bet po pietų graži diena. Skaitau Mykolo Biržiškos „Anuo metu“. Vakar vakare buvo p. Martusevičių įkurtuvės. Iš jo gavau knygą „Der Landwirtschaftslehrling“. Dienos bėga ir bėga, o karo pabaigos vis dar nesimatyti. Būk tai buvo trišalė konferencija vokiečiams, bet jie tur būt ją atmetė, nes yra aliarmai. Lietuviško laikraščio jau seniai kaip negavom. Gal būt jau neišeina, arba subombardavo. Baisiai tingiu rašyti, dėl to tokios dienų spragos.

1945.V.3

Būk tai karo paliaubos. Bet tas netiesa. Biaurus oras, lyja, šalta.

1945.V.4

Buvome Landshut’e. Nieko gero, miestas smarkiai apdaužytas patrankų sviediniais. Mačiau negrus ir indus. Iš ryto graži, po pietų lijo.

1945.V.9

Karo galas. Tas irgi tur būt ką nors gero žada. Vokiečiai kapituliavo be jokių sąlygų. Danija atstatė savo valdžią. Kai kurie daliniai dar priešinasi. Užimtas Oslo. Visi kalba apie būsimą karą su rusais. Gal ir bus. […] Vaizdai aplinkui neblogi, miškas, pušynas. Rytoj lietuvių susirinkimas Landshut’e.

1945.IX.4 Antradienis.

Visą laiką šiltos dienos. Taigi neturėjau laiko ir nieko nerašiau. Jau mokausi privačiai anglų kalbą. Atrodo, kad yra nesunki. Ištarimas irgi yra ne persunkiausias. Jau kokia savaitė kaip karo pabaiga pasaulyje. Šiaip jau nieko naujo. Biznis, rodos, kad dar eina. Šiandieną turiu dar pamoką.

Mačiau filmą „Der junge Edison“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.