„Manau, kad didžioji dalis jų [žmonių Lietuvoje] nė nežino, kad egzistuoja toks senas tradicijas turintis mokslo ir kultūros žurnalas, be pertrūkio leidžiamas nuo pat 1954-ųjų ir supažindinantis pasaulį su Lietuvos bei išeivijos kultūros formomis, nagrinėjantis įvairius Lietuvos dabarties ir praeities aspektus, atviras įvairioms disciplinoms ir mąstymo būdams,“ – sako prof. dr. Almantas Samalavičius. JAV anglų kalba leidžiamą akademinį žurnalą Lituanus jis redaguoja nuo 2014 m., o bendradarbiauti leidinyje pradėjo gerokai anksčiau.
„Lituanus“ viršelis, vol. 36, no. 2 (1990)
V. B. – Gal galite papasakoti, kaip keitėsi leidinio temos po 1990 m.? Kokie svarbiausi lūžiai, permainos leidinio gyvenime įvyko Nepriklausomybės metais?
A. S. – Kai Lituanus buvo įsteigtas, Lietuva buvo okupuota ir kolonizuota, tad žurnalo leidėjams ir redaktoriams anuomet teko prisiimti labai svarbią misiją – supažindinti pasaulį su gyvenimu Lietuvoje ir išeivijoje, neleidžiant pamiršti, kad ilgą istoriją ir valstybingumo tradiciją turinti šalis buvo prievarta užimta Sovietų Sąjungos; ne mažiau svarbūs tuo metu buvo straipsniai, nagrinėjantys įvairius Lietuvos valstybės istorijos aspektus, kultūrinės bei intelektualinės raidos ir politikos klausimus. Žurnale buvo reguliariai nagrinėjamos ir lietuvių diasporai reikšmingos temos. Nepriklausomybės išvakarėse žurnalo dėmesys natūraliai nukrypo į Lietuvoje sparčiai vykstančius politinius ir visuomeninius procesus, atvedusius į valstybės atkūrimą, tad natūralu, kad žurnale buvo skelbiami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dokumentai, taip pat straipsniai, apžvelgiantys ilgą lietuvių tautos kovą dėl valstybingumo ir nepriklausomybės. Šalia kitų dalykų Lituanus puslapiuose buvo pateikta Sąjūdžio rinkiminė programa, buvo aptariama JAV ir Lietuvos diplomatinių santykių istorija… Pasipylė dokumentinės ir grožinės literatūros vertimai, pavyzdžiui, plačiai nuskambėję Dalios Grinkevičiūtės memuarai, stipriausia anuometinė lietuvių poezija (Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Vytauto Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kitų autorių kūryba). Kaip ir anksčiau, dėmesio netrūko įvairiems baltų lingvistikos klausimams, recenzijų skiltyje buvo reguliariai apžvelgiamos Vakaruose išleistos knygos, skirtos Lietuvos ir kitų Baltijos šalių istorijai ir politinei problematikai, kita vertus, buvo toliau apžvelgiama išeivijoje vykusių procesų dinamika, taip pat susidomėta Lietuvos ekonominės raidos problemomis. Politinei euforijai atslūgus pagausėjo žvilgsnių į Lietuvos kultūros lauką.
Apibendrinant galima pasakyti, kad ypač dramatiškų pokyčių žurnalo leidybos politikoje ar turinio formavime neįvyko: buvo išsaugotas tiek temų kryptingumas, tiek jų nuoseklumas. Kita vertus, dabar akivaizdu, kad žurnalas labai sėkmingai kelis dešimtmečius analizavo Lietuvos bei lietuvių išeivijos istorijos ir kultūros procesus ir dėl to tapo laikomas patikimiausiu akademiniu ir intelektualiniu šaltiniu, prieinamu anglų kalba. Keitėsi nebent laikotarpio aktualijų sąlygoti temų akcentai. Tiesa, po 1990 m. pamažu ėmė ryškėti naujas autorių balansas: vis dažniau žurnale imta skelbti Lietuvoje gyvenančių mokslininkų, rašytojų ir menininkų kūrybą. Didžiuma jų iki tol iš viso nebuvo žinoma už Lietuvos ribų. Tai, mano galva, buvo labai svarbu, nes šių publikacijų dėka į Vakarų intelektualinį diskursą pradėjo integruotis iki tol už šalies ribų reikštis neturėję jokių galimybių lietuvių intelektualai.
Tiesa, buvo ir kitokių permainų. Per ilgą Lituanus gyvavimo istoriją pasikeitė nemažai redaktorių. Kai, berods, 2011 ar 2012 metais dėl nesutarimų su leidėjais pasitraukė keliolika metų žurnalą redagavusi profesorė Violeta Kelertienė, žurnalo ateitis tapo neaiški: pora metų redagavimo pareigų ėmėsi laikinoji redaktorė Elizabeth Novickas, tačiau tuo interim metu atskirus leidinius daugiausia rengė specialiai kviečiami atskirų numerių sudarytojai, kol svarstant apie perspektyvą nutraukti žurnalo veiklą, 2014 m. redagavimo darbas buvo pasiūlytas šių eilučių autoriui. Suprantama, kad visa tai padarė įtaką tam tikrai temų ir akcentų kaitai. Vis dėlto, mano galva, svarbiausia, kad žurnalo tęstinumą pavyko išsaugoti (turint galvoje, kad jau seniau nutrūko tokių išeivijos – tiesa, lietuviškų intelektualinių ir kultūros leidinių – kaip Aidai, Metmenys, Akiračiai ir kt., leidyba), o kaip klostysis leidinio reikalai ateityje, priklausys nuo daugelio dalykų.
V. B. – Galbūt po 1990 m. išaugo leidinio prenumeratorių skaičius?
A. S. – Deja, negaliu jūsų nudžiuginti. Žurnalas daugiausia skaitytojų turėjo iki Lietuvos nepriklausomybė atkūrimo. Nors devintajame dešimtmetyje prenumeratorių Lituanus turėjo jau mažiau nei ankstesniais dešimtmečiais, po 1989 m. trumpo politinės euforijos laikotarpio žurnalo tiražas vėl susitraukė – šiuo metu leidžiama 1 550 egzempliorių. Prieš keletą dešimtmečių žurnalo tiražas siekė 3 000 ir daugiau egzempliorių (pavyzdžiui, 1976 m. žurnalas turėjo net 4 200 prenumeratorių; vėliau jų skaičius smarkiai sumažėjo, tačiau tai susiję su įvairiomis ir puikiai suprantamomis objektyviomis aplinkybėmis: viena vertus, gerokai praretėjo vyresnių išeivijos kartų (kartu ir leidinio prenumeratorių) gretos, kita vertus, Lietuvai įgijus nepriklausomybę nebeliko būtinybės remti leidinį, primenantį Vakarų pasauliui okupuotos ir pavergtos šalies situaciją; be to, per kelis pastaruosius dešimtmečius padaugėjo tarptautinei skaitytojų auditorijai prieinamų specializuotų mokslo leidinių, leidžiamų jau Lietuvoje. Ne paslaptis ir tai, kad po dramatiškų bei euforiškų 1990 m. įvykių ir atgautos nepriklausomybės susidomėjimas Lietuva ir jos problemomis pasaulyje natūraliai sumažėjo, o žiniasklaidos bei pasaulio visuomenių dėmesys persikėlė į kitus regionus ir kitas problemas.
V. B. – Pakalbėkime apie elektroninę leidybą. Kada leidinys atsirado online?
A. S. – Keičiantis technologijoms ir atsirandant naujiems skaitymo įpročiams atsirado poreikis plėsti žurnalo leidybą kitais formatais. Negalėčiau pasakyti, kuriais metais Lituanus turinį imta skelbti internete, bet kai 2014 m. man buvo pasiūlyta sudaryti vieną iš žurnalo numerių, o netrukus ir imtis nuolatinio redaktoriaus pareigų, žurnalo turinys jau buvo prieinamas internete. Šiuo metu turime kiek mažiau nei 100 prenumeratorių, kurie pageidauja gauti elektroninę žurnalo versiją. Lyginant su bendru leidinio tiražu, šis kaičius nėra labai didelis, tačiau reikia turėti galvoje, kad dalis žmonių internete susiranda jiems reikalingus straipsnius ar temas nebūdami nuolatiniais Lituanus skaitytojais ar prenumeratoriais. Apie tai galiu spręsti iš laiškų, kuriuos neretai gaunu iš, pavyzdžiui, užsienio šalių doktorantų, ieškančių jų disertacijoms svarbių tekstų arba prašančių nurodyti vieno ar kito straipsnio puslapius, nes dabartinėje internetinėje versijoje žurnalo puslapiai dėl techninių priežasčių nėra numeruoti.
V. B. – Iš kokių lėšų finansuojama Lituanus leidyba? Kiek leidinys kainuoja skaitytojams?
A.S. – Žurnalas išsilaiko prenumeratos ir privačių asmenų bei kai kurių išeivijos organizacijų paramos dėka. Šiuo metu (turiu galvoje pastaruosius ketverius penkerius metus) turime apie 1 200 privačių prenumeratorių, be to, žurnalą prenumeruoja ir kitais pagrindais gauna daugiausia Vakarų šalių (ne tik Jungtinių Valstijų, bet ir Kanados, Australijos, Europos) universitetai bei kitų akademinių institucijų bibliotekos. Šiuo metu tokių Lituanus žurnalą prenumeruojančių ar manais bei kitais pagrindais gaunančių akademinių bibliotekų yra per 400. Kasmet mūsų žurnalui 2 000 USD paramą teikia ir Pasaulio lietuvių fondas (Lithuanian Foundation). Tačiau turime tokių privačių rėmėjų, kurie žurnalo leidybai reguliariai skiria ir didesnes pinigų sumas. Man ėmus redaguoti žurnalą sutarėme, kad kiekvienais metais skelbsime žurnalui paramą skiriančių asmenų bei organizacijų sąrašą, kurį pateikiame kiekvienų metų pirmajame (retesniais atvejais antrajame) žurnalo numeryje. Privačių asmenų, kurie dosniausiai remia leidinį, diskretiškai neminėsiu, nes svarbi tiek didesnė, tiek ir kuklesnė parama, tačiau norintys visą rėmėjų sąrašą gali rasti pačiame žurnale. Bet kuriuo atveju galiu pridurti, kad, jei ne prenumerata ir ištikimų žurnalo rėmėjų būrys, jis šiandieną vargiai galėtų egzistuoti.
Metinė žurnalo prenumeratos kaina stabili ir lanksčiai pritaikyta įvairioms leidinio skaitytojų bei prenumeratorių grupėms. Už keturis žurnalo numerius per metus akademinės bibliotekos bei aukštojo mokslo ar mokslo tyrimų institucijos moka po 40 JAV dolerių, privatiems asmenims kaina kiek mažesnė – 30 JAV dolerių už spausdintą ir 20 JAV dolerių už elektroninę versiją. Studentams ir vyresnio amžiaus skaitytojams leidinio metinė prenumerata yra tik 20 JAV dolerių (kalbu apie popierinę versiją). Tiesa, siunčiant žurnalą iš Čikagos į kitus kontinentus prenumeratorių prašoma primokėti dar 10 JAV dolerių už pašto išlaidas. Per tą laiką, kai redaguoju Lituanus, neteko girdėti skaitytojų nusiskundimų, kad leidinys būtų jiems finansiškai neįkandamas, veikiau atvirkščiai – didžiuma sakosi, kad leidinio prenumeratos kaina iš tiesų kukli ir prieinama.
Iš Lietuvos institucijų jokios paramos negauname ir, tiesą pasakius, nesame jos prašę.
V. B. – Koks yra senosios ir naujosios diasporos bangų santykis jūsų leidinio gyvenime? Ar neseniai į JAV atvykę lietuviai prisideda prie leidinio gyvavimo?
A. S. – Kasmet žurnalo leidėjų taryba išsiuntinėja anketą skaitytojams, prašydama įvertinti leidinio turinį, formą bei kitus leidybos aspektus. Gauname nemažai atsiliepimų, kurie leidžia teigti, kad didžiąją dalį skaitytojų sudaro nuolatiniai rėmėjai, prenumeruojantys Lituanus ne vienerius metus ir dargi ne vieną dešimtmetį. Kartais gauname ir tokių maloniai stebinančių laiškų, kuriuose skaitytojai prisipažįsta, kad dėl amžiaus, nusilpusio regėjimo nebegali žurnalo turinio perskaityti, tačiau vis tiek prenumeruoja, taip prisidėdami prie žurnalo gyvavimo. Akivaizdu, kad nemažai daliai mūsų skaitytojų remti žurnalą yra tiesiog garbės reikalas: aiškiai suvokiama, kad prenumerata tai tam tikra kultūrinė misija. Yra ir tokių skaitytojų, kurie pagal išgales remia žurnalą jau daugiau nei pusšimtį metų…
Tuo tarpu apie naujai į JAV ar kitas pasaulio šalis persikėlusius mūsų tautiečius ar bendrapiliečius mažai ką galiu pasakyti. Man susidaro įspūdis, kad žurnalas jiems nėra žinomas arba paprasčiausiai nelabai rūpi. Skirtingos išeivių kartos akivaizdžiai skiriasi savo mentalitetu, siekiais, savo kultūrinės misijos suvokimu, galiausiai požiūriu į savo šalies kultūros paveldą ir dabartį. Galbūt naujoji išeivių karta kol kas nėra išsiugdžiusi ankstesnėms išeivijos kartoms būdingo suvokimo, kad lietuvybės išlikimui ir sklaidai itin svarbi kultūrinio darbo (ir ypač ilgalaikių, tęstinių kultūros projektų) svarbą suvokiančių asmenų parama, kurios dėka galime tęsti savo veiklą. Kita vertus, dėl to labai nesigraužiu, nes viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, nors, mano galva, perspektyva išsaugoti vienintelį pasaulyje pripažintą akademinį leidinį, skirtą Lietuvai ir lietuviškai kultūrai, turėtų būti svarbi, juoba kad didžioji dalis išeivijos leistų kultūros ir mokslo žurnalų senokai nustojo gyvavę. Be to, nedaugelis leidinių gali pasigirti, kad jų komplektai yra kaupiami ir saugomi garsiausių pasaulio universitetų bibliotekų kolekcijose.
V. B. – Kiek lietuviai, gyvenantys Lietuvoje, prisideda prie leidinio gyvavimo?
A. S. – Sunku pasakyti. Manau, didžioji dalis jų nė nežino, kad egzistuoja toks senas tradicijas turintis mokslo ir kultūros žurnalas, be pertrūkio leidžiamas nuo pat 1954-jų metų ir supažindinantis pasaulį su Lietuvos bei išeivijos kultūros formomis, nagrinėjantis įvairius Lietuvos dabarties ir praeities aspektus, atviras įvairioms disciplinoms ir mąstymo būdams. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad pastaruoju metu didžioji mūsų autorių dalis – Lietuvoje gyvenantys mokslininkai, kultūros tyrėjai, rašytojai. Tad jų indėlis pirmiausia intelektualinio pobūdžio ir jis be galo svarbus. Jeigu kadaise kone 90 nuošimčių žurnalo autorių sudarė lietuviškomis temomis rašę išeivijos mokslo ir kultūros kūrėjai, tai pastaraisiais metais viskas esmingai pakito – didžioji dalis autorių gyvena ir dirba Lietuvoje, nes išeivijoje žmonių, kvalifikuotai tyrinėjančių Lietuvos visuomenę ir kultūrą, liko labai mažai. Nors jaunesnių kartų lietuvių akademikų pasaulyje tikrai netrūksta, paprastai jie tyrinėja sritis ir plėtoja temas, nesusijusias ar menkai susijusias su Lietuva ir jos kultūra.
Beje, kalbant apie praktiškesnius dalykus, visi mūsų autoriai gauna po keletą žurnalo numerių su savo tekstais nemokamai, be to, metus laiko po publikacijos jiems ir toliau siunčiami nemokami žurnalo numeriai tikintis, kad galbūt atsiras norinčių leidinį reguliariai prenumeruoti. Ar daug autorių tapo mūsų leidinio prenumeratoriais, nežinau, tačiau turiu informacijos, kad keliasdešimt Lietuvos mokslo institucijų, aukštųjų mokyklų ir bibliotekųžurnalą Lituanus prenumeruoja reguliariai, ypač po 1990 metų. Išsamius leidinio rinkinius galima rasti ir keliose didesnėse Lietuvos bibliotekose.
V. B. – Galbūt leidinio gyvenime pasitaiko įdomių, netikėtų dalykų?
A. S. – Per šešerius redaguojant Lituanus teko patirti įvairių dalykų. Pavyzdžiui, didžiai mano nuostabai, paaiškėjo, kad šalia įvairiausių skaitytojų kategorijų žurnalo turiniu domisi ir kai kurie JAV kongreso nariai, kurie yra atsiliepę į mūsų publikacijas ir prašė daugiau medžiagos jiems rūpimais klausimais; smagu buvo patirti ir tai, kad lietuviška tematika neretai domisi labai tolimų šalių doktorantai ar akademiniai tyrėjai. Tiesa, retsykiais pasitaiko ir nemenkų įdomybių – tenka gauti iš skaitytojų laiškų, prašančių pagelbėti jiems išnarplioti jų genealogijos reikalus ar paaiškinti, kas rašoma vienokiame ar kitokiame tėvų ar protėvių paliktame dokumente, surašytame lietuvių ar kitomis kalbomis, nes leidinys retsykiais suvokiamas kaip vieta, kurioje galima gauti įvairių konsultacijų, susijusių su Lietuva ir lituanistika.