Šiais metais minint Lietuvos valstybingumo atkūrimo 30 sukaktį, norime atkreipti dėmesį į iš emigracijos į Lietuvą grįžusiuosius ir atskleisti jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.
Žodžių junginys „grįžtamoji migracija“ dažniausiai siejamas su šiuolaikiniais migrantais, tačiau grįžimas būdingas ir ankstesnių migracijos bangų atstovams.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vykdomo projekto „30 istorijų 30 metų“ metu daugiausia kalbinome taip vadinamuosius „dipukus“ – asmenis, kurie patys arba jų tėvai ar seneliai iš Lietuvos pasitraukė besibaigiant II Pasauliniam karui.
Šį kartą dalijamės kiek kitokia istorija. Jos herojus – Lietuvos žydas, save įvardinantis „žydų kilmės lietuviu“, iš Lietuvos buvo priverstas išvykti 1975 m. Šio žmogaus kelias iš Lietuvos vedė į Izraelį, o vėliau į Švediją.
Džiaugiamės, kad Arkadijus Vinokuras (aktorius, publicistas, politikas, žurnalistas) sutiko pasidalinti savo migracijos ir sugrįžimo į Lietuvą patirtimis. Atviras, emocionalus ir siekiantis provokuoti – toks šio pokalbio pašnekovas drąsiai, vaizdingai kalbantis ir apie asmenines patirtis KGB gniaužtuose, Holokausto traumą ir šiuolaikinės Lietuvos visuomenės problemas.
A. Vinokuras tik išvykęs iš Lietuvos sužinojo apie Lietuvos žydų tragediją ir dalies Lietuvos visuomenės prisidėjimą prie nacių sumanymo išnaikinti viso pasaulio žydus. Nepaisant šio fakto, jis sąmoningai pasirinko būti ištikimas Lietuvai ir joje kenčiantiems savo draugams, įsijungė ir tapo aktyviu Švedijos lietuvių bendruomenės nariu, o nuo 1985 m. per savo straipsnius ir pasisakymus Švedijos žiniasklaidoje supažindino šios Skandinavijos šalies visuomenę su įvykiais ir procesais, vykusiais Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse.
Švedijos žiniasklaidos priemonių akreditacija leido A. Vinokurui dalyvauti daugelyje svarbių „Atgimimo“ laikotarpio įvykių, užmegzti ryšius su jaunos Lietuvos valstybės politikais ir pareigūnais. Pašnekovo patirtis ir kontaktai buvo svarbūs kuriant Lietuvos ginkluotąsias pajėgas, mezgant Lietuvos institucijų ryšius su užsienio partneriais.
Aktorinės karjeros kreivei kylant į viršų, pašnekovo neapleido Lietuvos ilgesys. Grįžimą į Lietuvą A. Vinokuras supranta kaip natūralų dalyką. Jis pastebėjo: „būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.“
Prieš 16 m. grįžęs į Lietuvą pašnekovas aktyviai įsijungė į jos visuomeninį gyvenimą, ypač daug kreipdamas į kritiško mąstymo ugdymą jaunojoje kartoje.
A .Vinokurą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Arkadijus Vinokuras. Nuotrauka iš asmeninio A. Vinokuro archyvo
I.S. Pasikviečiau Jus pasikalbėti apie grįžtamąją migraciją ir Jūsų patirtis.
Šiais metais minime 30 Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų sukaktį ir ta proga nusprendėme pakalbinti žmones po 1990 m. grįžusius iš emigracijos į Lietuvą. Žinoma, daugiausia mūsų kalbintųjų buvo etniniai lietuviai, taip vadinamieji „dipukai“. Suvokiant, kad Lietuvos visuomenė susideda ne tik iš lietuvių, bet ir kitų tautų atstovų, šio projekto rėmuose norėjome pasikalbėti ir su kitų tautybių žmonėmis. Labai dėkoju, kad sutikote pasidalinti savo patirtimis ir įžvalgomis.
Prisipažinsiu, nesu gera Lietuvos žydų migracijos sovietmečiu žinovė. Turbūt Aleksandras Štromas[1] ir jo istorija man yra geriausiais pavyzdys. Atrodo, kad A. Štromo ir Jūsų gyvenimo istorijos turi tam tikrų paralelių.
Mano pirmasis klausimas būtų, kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kur, kaip?
A.V. Aš esu kaunietis ir tai yra labai svarbu pabrėžti. Mes šaukdavome „Kaunas mūsų, Vilnius – rusų“. Ir Vilniaus negalėjom pakęsti, nes jame gyveno rusai, lenkai, ir visa komunistinė grietinėlė. Mano požiūrį į pasaulį, į save, į gyvenimą formavo Kauno aplinka, Kauno senamiesčio aplinka, smetoninių lietuvių (kurių neišvežė į Sibirą) aplinka. O ta aplinka nekentė Rusijos, nekentė okupacijos. Visa Lietuvos istorija buvo tame kieme (Nemuno g. 14), kuriame aš augau, – trėmimai, karas. Mes gyvenome tokioje komunalkėje – penkios šeimos turėjome po 1 kambarį, bendrą koridorių, buvo penkios plytos ir vienas tualetas visiems.
Tame tualete pasikorė Jonas žydšaudys, kuris nuolat prieš nusižudymą šaukdavo: – į galvą, į galvą, į galvą! O paskui pasikorė ir pasirodė, kad jis šaudė žydus ir daužė vaikų galvas į sienas. Bet kai man buvo 5 ar 6 metai, aš netyčia padegiau savo kambaryje plytą. O ant jos buvo laikraštis. Ir negalėjau užgesinti. Gyvenome pirmame aukšte. Ir Jonas žydšaudys (aš vėliau sužinojau) išdaužė langą, įšoko ir mane išgelbėjo, užgesino viską.
I.S. Paradoksas.
A. V. Paradoksas. Vėliau sužinojau, kad jis žydus šaudė. Man tėvas pasakė. Mano tėvas irgi buvo beprotis. Jis išgyveno getą Kauno, matė kaip išžudė jo mamą, sesutes, gimines. Jie (mano tėvas ir jo brolis) liko dviese. Jis atsidūrė Klogoje[2] ir galiausiai Dahau[3] žydų naikinimo koncentracijos stovykloje. Iš ten jį išgelbėjo britai ir amerikiečiai. Jis negalėjo būti nepaveiktas. Tuomet šitos istorijos apie žydus aš nežinojau. Nei tėvas, nei mama man nieko nepasakojo. Visi aplinkui puikiai kalbėjo lietuviškai, kaip ir mūsų šeima. Aš mokiausi lietuvių mokykloje, darželį lankiau.
Aštuntoje klasėje jau puikiai žinojau, kad mes esame okupuoti ir kad aš nenoriu skaityti eilėraščių apie tai, kaip mūsų šalyje (sovietų) yra puiku, gražu gyventi, kai matai, kad čia yra visiškas nonsensas.
Prisimenu vieną tokį atsitikimą. Einu vieną dieną Laisvės alėja. Ir matau bakalėjos parduotuvėje – apelsinai ir nei vieno žmogaus. Stoviu ir žiūriu [juokiasi]. Žinote, jeigu būtų nusileidę ateiviai, aš nebūčiau taip nustebęs, kaip tuomet. Užeinu į tą parduotuvę ir klausiu, – čia apelsinai? Pardavėjai atsako, – taip. Sakau, – galima kilogramą? Jie sako, – iš kiemo pusės.
Ateinu, o ten – masė žmonių. Nežinau, kaip jie ten ir susigrūdo. Tokioj tikrovėje gyvenome. Absurdiškoje! Tai buvo totaliai absurdiška tikrovė. Gyvenimas buvo absurdas. Kafka[4]! Pas mus Kafkos periodas tęsėsi 50 metų. Jis iškraipė žmonių smegeninę, iškraipė tuos, kurie pasidavė, iškraipė tuos, kurie naudojosi tuo iškrypimu, todėl patys iškrypo.
I.S. Kai ėmėte daugiau ir viešiau apie tai kalbėti, turbūt, atsirado nemalonumų Jūsų gyvenime?
A.V. Mes kalbėdavomės su draugais. Matote, dar kitas dalykas, – aš tapau hipiu. Mes, hipiai (ir ne tik hipiai, visas Kaunas), klausydavomės Radio Free Europe, Radio Luxenburg, Radio Sweeden, Voice of America[5] Nors būdavo bandoma slopinti radijo signalus, gaudavome informacijos. Beatlai, Deep Purple, Led Zeppelin, The Doors, Jim Morrison, Janis Joplin – visos tos grupės ir jų dainų tekstai mums buvo žinomi ir veikė labai stipriai.
Mūsų hipių grupei priklausė tokie faini žmonės kaip amžinatilsį mano draugas, nacionalinės premijos laureatas Vidmantas Bartulis[6], Faustas Latėnas[7], Vilnonis Julius (groja varpais Kaune), Algis Mikelėnas, a.a. Kęstas Lušas[8], a.a. džiazmenas Džiza[9].
Mes kvestionavome tuometinę sistemą. VDU kultūros antropologijos profesorė Egidija Ramanauskaitė įvardino mūsų judėjimą rimtąja kultūrine rezistencija. Deja, Genocido centras[10] nenori pripažinti tos kultūrinės rezistencijos. Ir antisemitiškai, tiesiog psichologiškai negali pripažinti žydui kovotojo už Lietuvos laisvę statuso. Juk tokių nebūna, ar ne?
Mane pirmą kartą suėmė kai man suėjo 18 metų. Tuo metu, 1970 metų spalį, bandėme organizuoti Estijoje pogrindinę antisovietinę Baltijos šalių jaunimo organizaciją. Tų pačių metų lapkritį, per mano gimimo dieną, atėjo į namus du tokie tipai – kagėbistai. Buvau juodai apsirengęs, garbanotais plaukais. Hipis. Ant kaklo kabėjo grandinėlė, o ant jos litas su Vytautu!
Nežinau kaip tą litą gaudavome, bet mes padarydavome skylutes ir nešiodavome. Mane suėmė.
Ar mes norėjome laisvos Lietuvos tada? Mes puikiai žinojome, kad mes norime turėti laisvą Lietuvą. Nebuvome šiaip hipiai, plaukiojantys debesėliai. Ne! Mes puikiai žinojome, kad be laisvos Lietuvos mums šakės visiems. Man buvo 18 metų ir aš tai puikiai žinojau.
Atėjo, suėmė, įsodino į mašiną ir nuvežė tiesiai į Kauno KGB pastatą. Ir sako, – mes viską žinome.
Sakau, – tai ko manęs klausiate?
Sako, – čia visi 11 ir jie visi pasakoja, viską sako.
O mes buvom susitarėme taip, jeigu mus visus 11 užlauš, tai sakom, kad hichhikinom[11] pasiklausyti muzikos, džinsų pirkti[12]. Niekas neišdavė, bet mane staiga mane užkniso visas tas rašymas ir tariau, kad pasakysiu viską ką galvoju apie Sovietų Sąjungą. Ir parašiau, kad Lietuvoje nėra saviraiškos laisvės, kad nėra susirinkimų laisvės, kultūros laisvės. Taip tapau jų priešu nr. 1.
Mano ir mano draugų mintys virto vis labiau politinės, todėl mus pradėjo gaudyti, mesti iš mokyklų.
1971 m. buvo akcija prie muzikinio teatro sodelio, kur mes rinkdavomės (ten fontanas buvo, dabar nebėra), mus ten užlauždavo, tikrindavo. O mes visi dirbome ar mokėmės, kitaip būtų pasodinę už valkatavimą. 15 parų. Vieną dieną jie man sako, – ateik į KGB pokalbiui.
Atsakiau, kad neateisiu, nes niekuo nenusikaltau, o be to, Sovietų Sąjungoje yra sovietinė konstitucija, yra visiška laisvė. Tuo metu man buvo 19 m.
Jie man sako, – mes tau paaiškinsime. Mane suėmė, nuvežė tiesiai į teismą ir nuteisė už valkatavimą, nors aš turėjau darbą. Tada nuvedė į Kauno KGB ir majoras Aleinikovas[13] (jis, matyt, buvo atsakingas už hipius) sako, – matai, mes tau įrodėm, kad tu kaltas, o Tarybų Sąjungos konstitucija galioja tik komunistams.
Oi, bračka, – sakau, – nežinojau, kur čia man užsirašyti?
Jie matė, kad aš nebijojau. Žinote, jaunas, vaikų neturėjau. Nebijojau.
Jie sako, – mes tau paaiškinsime. Nuvedė į Kauno KGB rūsį, sugrūdo į tokią geležinę spintą, kurią pakeldavo ir mesdavo, daužydavo per ją su bananais[14]. Ištraukę iš tos spintos, mane daužė su medinėmis bananų rankenomis ir vis šaukė: mes viską žinom, mes viską žinom!
Sakiau, – jeigu žinot, tai ką aš …
Buvau toks įžūlus, nes mano tėvas, taip kentėjęs, Kauno geto ir koncentracijos stovyklų kalinys tapęs alkoholiku, pradėjo daužyti mus, vaikus. Bijojom kaip vaikai, o paskui, žinot, …
I.S. Pripranti?
A.V. Prie mušimo nepripranti, bet jau nėra tokios baimės, kai esi įsiutęs, nes su tavim kažkas kažką daro, o tu nesi nieko padaręs, niekuo nenusikaltęs.
Aleinikovas manęs klausė, kodėl aš būdamas žydas, kovoju už Lietuvos laisvę. Tuomet nuplėšė tą medalioną su Vytauto atvaizdu.
O aš atrėžiau, – Lietuvos laisvė yra laisvė ir žydams taip pat.
Mane uždarė į vienutę. Manau, kad aš ten beveik tris paras tamsoje išbuvau, ir staiga įsijungia 500 KW lempa. Tada mane pervedė į kitą kamerą, o ten kokie 28 recidyvistai, pliki visi. Ten buvo ir vienas toks pagyvenęs žmogus (gal 60 ar 70 metų). Matėsi, kad ne bomžas[15], ne žlobas[16]. Paklausiau jo, – už ką jus pasodino? Ir jis papasakojo, kad Smetonos laikais buvo baigęs du aukštuosius ir kartą važiuojant autobusu vienam rusui užlipus jam ant kojos, jis pradėjęs šaukti, – prakeiktas kacapas[17]! Už tai ir suėmė. O tardytojas jam pasakęs, kad reikėjo ne šaukti, o į ausį pasakyti. [Juokiasi].
Būtent, komedija ten buvo. Ir šitoj kameroj prasėdėjau dvi savaites. Kai kagėbistai atėjo pasiklausti, kaip jaučiuosi, atsakiau, – puikiai! Tuomet pridėjo dar vieną savaitę.
Trečią savaitę į kamerą atvedė žmogų, kurį pagavo už tai, kad jis vogė televizorių dalis iš radijo fabriko. Jį supakavo. Jis gavo 15 parų [arešto]. Ir tas vyras verkė visą savaitę, 7 dienas. Paklausiau, – ko verki? O jis, – aš ne vagis, aš nevogiau iš žmonių kišenės. Mano vaikai valgyt neturi, mano žmona mirė ir aš turiu išlaikyti du vaikus. O kaip aš juos išlaikysiu, – sako, – kai pinigų trūksta.
Vogti iš fabriko nebuvo vagystė Sovietų Sąjungoje. Savo knygoje „Taksi Kristaus išpažintis[18]“ rašau, kad tai nebuvo vagystė, o naudojimasis teise, nes viskas Sovietų Sąjungoje priklausė žmonėms. [Juokiasi].
Taip tas vyras visą savaitę verkė. Kai atėjo kalėjimo skyriaus viršininkas, aš jam sakau, – šitas vaikinas verkia savo vaikų, paleiskite jį, aš už jį atsėdėsiu dar savaitę. Viršininkas sutiko ir paleido tą vyrą. Beprotiška Sovietų Sąjunga! Ar ne? [Juokiasi]. Visiškai, visiškai beprotiška! Tokiu būdu aš atsėdėjau mėnesį laiko.
I.S. Jūs tiesiog rekordininkas.
A.V. Žinot, man tai buvo sportas. Aš nenorėjau parodyti, kad jie mane palaužė, ar palauš.
1972 m. gegužės 15 d. mane vėl suėmė, apkaltino nebūtais dalykais. Dvi nepilnametės mergaitės buvo pabėgusios iš namų, man liepė surasti jas arba pasodins. Sužinojau, kad jos Taline, nubildėjo ten hitchhiku. Vienos merginos motina nupirko mums abiem bilietą lėktuvu į Taliną ir tas merginas suradome. Ta moteris ir merginos išskrido, o aš likau laukti, kol atsiųs pinigų bilietui. Buvau Taline dvi ar tris dienas. O tuo metu Kaune jau vyko visi tie įvykiai[19]. Tik aš nieko nežinojau. Kai man atsiuntė pinigus, nuvažiavau į oro uostą, kur kagėbistai mane sustabdė. Kai pažiūrėjo į mano pasą, paklausė, – važiuoji padėti revoliucijai? Sakau, – kokiai revoliucijai? Jie mane uždarė ir palaikė dar parą. Atskridus į Vilnių, mane vėl supakavo ir nuvežė tiesiai į KGB rūmus Gedimino prospekte (tuo metu Lenino pr.). Pralaikė iki ryto.
Šitame sovietiniame absurde reikėjo elgtis absurdiškai, nes kitaip išeitum iš proto.
Po Kalantos[20] susideginimo uždarė mūsų pantomimos teatrą. Tada kartu su Modriu Tenisonu[21] ir trupe išvažiavome į Maskvą – GITISą[22] – teatro institutą, tačiau po trijų mėnesių man pranešė, kad mane iš ten šalina, nes esu juoduosiuose sąrašuose. Grįžau namo į Kauną. Tuo metu buvau subūręs savo multimedia trupę – buvo ir pantomima, ir kalba, dainavo Jautakaitė[23]. Sukūrėm tokį prolietuvišką, patriotinį spektaklį su gražiausiom lietuviškom raudom. Vadinosi „Motina“. Kaip saviveiklininkai dalyvavome Lietuvos saviveiklininkų konkurse ir užėmėm pirmąją vietą, tačiau kai sužinojo, kas esame, tai nedavė mums apdovanojimo ir net nebeleido rinktis tame kultūrnamyje prie Kauno muzikinio teatro, kur mes repetavome.
1973 m. gegužės 18 d. atvažiavo ir vėl mane suėmė. Buvo Kalantos susideginimo metinės ir suiminėjo visus, kurie buvo juodame sąraše. Mane nuvežė į Šančius, į karo ligoninę, o ten buvo psichikos skyrius ir ten uždarė.
I.S. O Jus tik laikė ar ir medikamentus skyrė?
A.V. Man į akis lašino vaistus. Aš manau, kad ten atropinas[24] buvo. Jį paprastai lašina 10 dienų, o man lašino visą mėnesį. Tuo metu beveik nieko nemačiau. Vieną dieną draugai atėjo manęs aplankyti. Žiūrėjau pro langą ir nieko nemačiau – tik šešėlius. Psichinėj tame skyriuje buvau vienas, nieko nebuvo aplinkui. Gal čia buvo psichologinis spaudimas, nežinau. Negaliu paaiškinti. Mane pralaikė ten mėnesį.
Į universitetą aš jau nebegalėjau įstoti, tad 1974 metais įstojau į Juozo Gruodžio konservatoriją, Kaune. Po dviejų mėnesių mane pasikvietė direktorius, o su juo buvo du kagėbistai. Mane suėmė už pagalbą dezertyrams. Tuo metu mes padėjom vaikinams bėgti iš kariuomenės. Tai buvo rimti reikalai. Buvau gavęs laišką iš žmogaus, kuris pabėgo iš kariuomenės, o jo tėvai buvo aukštas pareigas užimantys komunistai Ukrainoje.
Kagėbistams sakiau, kad niekada neklausiu nei žmogaus pavardės, nei kur jis gyvena, kad negalėčiau išduoti. Galite mane daužyti kiek norite,- sakiau jiems, – aš negaliu nieko išduoti, nes nežinau. Jie su ta logika sutiko.
O iš tikrųjų buvo šitaip. Pas mus atvažiavo tas vaikinas ir aš su savo draugais hipiais – Ričardu Tankelevičiuni ir Jurgiu Penkinsku sudeginome jo uniformą, pasą, karinį bilietą, o jį patį įkišom į psichiatrinę ligoninę Vilniuje. O būdas buvo toks: duodavome daug kodeino[25], su būgno lazdele patrankydavome per galvą, kad guzas iššoktų, paimdavome plytą, patrindavome, kad atrodytų, kad kažkas su plyta trenkė, liepdavome eiti ir nukristi. Tada paskambindavome į greitąją, atvažiuodavo ir nelaimėlį paimdavo. Taip ir tą kartą atsitiko. Jam bėgo putos iš burnos, atrodė kaip beprotis. Jį uždarė į psichinę. Ten prabuvo 7 mėnesius ir jį paleido. Jo tėvams nieko neatsitiko. Išprotėjo, ką padarysi?
Už tai man grėsė aštuoni metai kalėjimo, tačiau vietoj jų man pasiūlė važiuoti į Izraelį. Jeigu važiuosi,- sako – mes išleisime tavo visą šeimą – motiną ir du brolius; jeigu nevažiuosi, – nieko neišleisime, pasodinsim tave, neturi šansų nei dirbti, nei mokytis.
Tuo metu kaip tik J. Jurašą[26], A. Štromą ir T. Venclovą[27] ištrėmė iš sovietijos. Aš, turbūt, buvau ketvirtasis, kuriam buvo pasakyta, – išvažiuok. Iki šios dienos nežinau, kodėl toks pasirinkimas buvo duotas. Tiesiog įvyko eilinis absurdas. Aplinkybių aš nežinau.
Žinoma, sutikau. Po trijų savaičių jau buvau Izraelyje. Pasijutome kaip kitoj planetoj kažkur. Iš pradžių mus nuvežė į Austriją, o ten viešbutyje, tualete – tualetinis popierius.
I.S. [Juokiasi] nematytas daiktas.
A.V. „Tiesą“[28] pakeitėme į tualetinį popierių. Atsimenate, tualete mes naudodavome „Tiesos“ laikraštį? Kiek kainavo „Tiesa“ – dvi kapeikas. Čia toksai standing joke, – kiek kainuoja tiesa Sovietų Sąjungoje? Dvi kapeikas. Nieko nekainuoja. Dvi kapeikas tualetiniam popieriui.
O čia[29] tualetinis popierius! Šimtas rūšių jogurto, sūrių, mėsų! Atskrendame į Izraelį. Buvo 1975 m. kovas. Atsiveria lėktuvo durys ir nuostabiausias kvapas (žydėjo apelsinmedžiai). Tikrai, pažadėtoji žemė!
Mums davė butą. Lietuvoje gyvenom 5-4 žmonės vienam kambary. Daug žmonių turėjo savo butus, mes – ne. Buvome ta žydų rūšis, kuri neturėjo nieko. Ir staiga mums davė 100 m2 butą su didžiuliu balkonu vaizdu į sodą. Kvapai! Ėjom iš kambario, į kambarį.
Iš karto puoliau mokytis hebrajų ir anglų kalbų, dirbau vakariniame fabrike, nes reikėjo uždirbti pinigų. Paskui nuėjau į kibucą[30], kur susipažinau su savo pirmą žmona, amžinatilsį, Ingrida (Švedijos žyde, žydų kilmės švede).
Aš kažkaip nepritapau Izraelyje. Išėjo taip, kad išvažiavau su Ingrida į Švediją. Ją vedžiau.
I.S. Tai Švedija atsirado dėl meilės?
A.V. Dėl meilės. Man buvo taip ilgu Lietuvos. Supratau, kad, negaliu gyventi žydų šalyje, kur nėra normalios europietiškos architektūros, kur nėra normalaus senamiesčio. Aš myliu Izraelį, vėliau atvažiavau tarnauti, atlikti savo pareigą, bet negaliu ten gyventi. Ten nepaprastai gražu. Aš norėjau Lietuvos, ilgėjausi jos ir jaučiau atsakomybę už draugus, kurie liko.
I.S. O tokioj situacijoje, kaip Jūsų, esant išvarytam iš Sąjungos, ar buvo galima atvažiuoti aplankyti draugų, artimųjų?
A.V. Atsakydamas į šį klausimą būtų toks: koks žydas protingas (o durnių retai pasitaiko tarp žydų [juokiasi]), savo noru važiuotų atgal? Ypač po to, ką aš perskaičiau per beveik du mėnesius Jad Vašeme [31] apie žydų žudynes Lietuvoje? Tai ką sužinojau… nes tėvai man nieko nepasakojo.
I.S. Jūs apie holokaustą sužinojote būdamas …
A.V. Taip, taip. Aš matydavau, kaip mano girtas tėvas daužydavo savo galvą, kai žiūrėdavo televizorių apie Antrąjį pasaulinį karą. Ir tada supratau, kad jis nekentė savęs už tai, kad išgyveno, o kiti buvo sunaikinti, o jis nieko negalėjo padaryti.
Žinoma, aš galėjau trenkti durim, po to ką aš perskaičiau ir sužinojau, kai moterys (mamos draugės Izraelyje) pasakojo, kaip išlipo iš duobių, kur visi buvo sušaudyti. Mano draugas pasakojo, kad jo tėvas žaidė lietuvių futbolo komandoje. Kai prasidėjo karas, tie lietuviai, su kuriais jis bendravo ir draugavo, atėjo su šautuvais norėdami jį sušaudyti. Jis spėjo iššokti pro langą ir pabėgti.
Esu žydų kilmės. Lietuvoje per kelis mėnesius sunaikino apie 195 000 žydų. Tai lyg dvi Klaipėdos sunaikintos… Kiek dabar ten gyvena? 100 tūkstančių žmonių[32]. Dvi Klaipėdos. Ateini į Klaipėdą nėra nei vieno žmogaus. Visa kultūra 600 metų! Žydai 1918-1922 kovojo už Lietuvos laisvę, buvo apdovanoti aukščiausiais apdovanojimais už drąsą… Ir visi sušaudyti.
Po to kai sužinojau, kas vyko Lietuvoje, koks save gerbiantis žydas galėtų važiuoti atgal į Lietuvą? O aš niekaip negalėjau atsikratyti Lietuvos. Žinojau, kad mano draugai nieko nenužudė. Aš negalėjau atsikratyti draugų, negalėjau tiesiog paimti ir dingti. Aš jaučiau atsakomybę, aš turėjau kažką daryti.
I.S. Kaip Jūs išsprendėte tą identifikacijos problemą?
A.V. Aš tiesiog sau pasakiau, kad aš negaliu užmiršti savo draugų. Jie niekuo dėti, jie nieko nenužudė. Negaliu jų kaltinti. Savo knygoje[33] labai aiškiai sakau, kad lietuviai nekalti dėl savo tėvų nusikaltimų, jie nieko nežudė. Vaikai, vaikaičiai, anūkai nekalti dėl savo tėvo ar senelio nusikaltimų. Periodt[34]. Aš negaliu sakyti, kad lietuvių tauta yra žydšaudžių tauta. Nėra jokio pagrindo. Net ir tuo metu 90 proc. nesikišo, dalis padėjo gelbėti. Aš tą puikiai žinau.
Aš buvau įsipareigojęs savo draugams. Aš pats save įpareigojau įsipareigoti jiems. Jie nieko neprašė. Žinojau, kad turiu kalbėti už juos, už jų nelaisvę už tai, kas ten vyksta. Aš Lietuvą suvokiau platesniame kontekste – laisvės kontekste. Sovietų Sąjunga buvo pati tikriausiai blogio imperija. Reiganas[35] – visiškai teisus. Mano atsakomybė buvo prieš tuos mano draugus, kurie buvo likę Lietuvoje ir kovojo prieš šitą blogio imperiją. Lietuva buvo ir yra mano dalis. Mūsų šeima čia gyvena 200-250 metų. Kaip čia galėtų būti ne mano tėvynė? Negaliu taip imti ir pamiršti. Mano senelių kaulai čionai guli, aš turiu prižiūrėti jų kapines, nes jau nieko neliko. Jei aš neprižiūrėsiu, kas tada prižiūrės? Suvokiau, kad turiu kovoti už Lietuvą, padaryti, kad sugriūtų šita sistema velniop.
I.S. Nepaisant visų dilemų Švedijoje prisijungėte prie lietuvių?
Švedijos lietuviai matė, kad aš ir rašau, ir kalbu, ir kad man tikrai rūpi Lietuva. Jie suprato, kad aš nesu kagėbistas ar dar kas nors. Aš iš karto tapau Švedijos lietuvių bendruomenės nariu. 1979 m. buvau Švedijos lietuvių atstovas IV-ame pasaulio lietuvių jaunimo kongrese, Altenberge, Vokietijoje. Žydas pasiųstas atstovauti Lietuvą! Aš parašiau ilgą laišką pasaulio žydų jaunimui[36].
Kai atvažiavau į Švediją, buvau pritrenktas tuo, kad švedai nieko nežinojo apie Lietuvą, kuri yra nutolusi 400 km. Jų geografijos pamokose Lietuva neegzistavo – buvo tik Sovietų Sąjunga. Ir buvo taip šlykštu. Aš esu socdemas. Švedijoje negalėjau balsuoti už socdemus, nes jie pardavė Lietuvą. Atidavė auksą, siuntė žmones (nors dalis jų buvo pabėgę žudikai) atgal[37]. Stalinas iš karto juos išvežė ir sušaudė ar ką ten su jais padarė.
Mano atsakomybė buvo ne dipukams, tarp kurių buvo ir žydų žudikų bei nacių kolaborantų. Esu susipažinęs su CŽV[38] dokumentais. Jiems leido atvažiuoti, nes jie buvo naudingi. Kaip, antai, Škirpa[39]. Jis nieko nežudė, bet vėliau klastojo savo nuosavus dienoraščius[40] bei Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) programą, kurioje reikalauja varyti žydus iš Lietuvos ir kurti nacistinę Lietuvą. Po Škirpos manifesto „Svetingumo atšaukimas žydams“ nuostatomis paremtu 1941 m. rugpjūčio 6 d. LAF kreipimusi[41] į generalkomisarą Adrianą von Rentelną[42] yra ir A. Damušio[43] parašas.
Švedijoje draugavau su Jonu Pajauju[44], o jis, pasirodo, dalyvavo Birželio sukilime. Mes su juo ir Eugenijumi Budriu[45] daug bendravome, alų gėrėme kartu. Prisigerdavom, kalbėdavom, blevyzgodavom. Kartą aš jo paklausiau, – Jonai, ką tu veikei šituo periodu? Jis numykė. Iš karto nuo 1941 m. peršokdavo į Štuthofą[46] (jį suėmė 1943 ir išvežė į Štuthofą). O kokie dalykai buvo iki Štuthofo… Aš supratau, kad gal geriau neklausti, kad jis nelabai nori kalbėti. Be to, jis jau turėjo vaikų… nenorėjau kištis…
1979 m. pradėjau vaidinti Švedijoje. Ir kaip emigrantas, išmokęs švedų kalbą, padariau didžiulę karjerą. Aš, gi, vaidinau Švedijos karališkame dramos teatre, Švedijos karališkoje operoje, kine, televizijose, stambiausiam Švedijos ir Skandinavijos cirke Circus Scott. Emigrantui patekti į karališkąją operą ar dramos teatrą buvo kaip kupranugariui per skylutę perlįsti. Aš, gi, pantomimos aktorius, mane kviesdavo kaip pantomimos aktorių. Laisvai galėjau likti Švedijoje ir gyventi sau puikiai.
Bet per tuos 25-27 m., kol gyvenau Švedijoje, visą laiką kalbėjau apie Lietuvą. Aš laisvai kalbu švediškai. Man buvo svarbu visur kalbėti apie Lietuvą. Miesteliuose, kuriuose vaidindavau ateidavo žurnalistai ir klausdavo, o aš visuomet pasakodavau apie Lietuvą. Turiu visą poką švediškų laikraščių iš to meto, kur aprašyta, ką aš kalbėjau apie Lietuvą. Ryšys su Lietuva niekuomet nepradingo.
1985 m. pradėjau rašyti į švedų spaudą. Kai prasidėjo perestroika, man paskambino iš stambiausio Švedijos dienraščio Dagens Nyheter, prašydami ką nors parašyti. Taip staiga atsidūriau Švedijos televizijoje, Švedijos radijuje, stambiausiuose Švedijos dienraščiuose. Tapau Švedijos Baltijos žmogaus teisių Helsinkio grupės viceprezidentu ir galiausiai informacijos centro, kuris vėliau virto ambasada, vadovu.
1988 metais aš vaidinau Švedijos karališkoje operoje ir kaip mimas pasakojau visą Giuseppe Verdi Rigoletto [47]operos istoriją. Man teko vienas pagrindiniu vaidmenų. Aš vienas išeidavau nusilenkti. Tai didžiulė garbė, kai tau vienam suteikią teisę išeiti į sceną ir nusilenkti Karališkoje operoje. Aš giriuosi, bet tai tiesa.
I.S. Taip. Nusipelnėte.
A.V. Nusipelniau, nes tai faktas. Aš išeidavau, pakildavo žmonės ir plodavo. Ir vieną dieną sužinojau, į Švediją atvažiuoja, sovietų premjeras Ryžkovas[48] su žmona ir, kad jie ateis žiūrėti tos operos. Nuėjau pas savo režisierių ir sakau, kad negaliu ir nenoriu vaidinti šiems žmonėms, tuo metu kai mano draugai yra Sovietų Sąjungos psichinėse ligoninėse, kalėjimuose
Operoje, paprastai, kai suserga svarbus aktorius, jį pakeičia dubleris. Norėjau, kad ir mane pakeistų dubleris, bet režisierius nesutiko ir neleido man nevaidinti. Tuomet grįžau namo, paėmiau didelę baltą drobę ir ant jos parašiau USSR tokiomis raudonomis, kraujo spalvos raidėmis kaip grandinėmis. Ir po spektaklio, kai išėjau nusilenkti, aš ištraukiau šitą drobę – USSR su kraujais. Tūkstantis žmonių, o pirmam aukšte – visa sovietų ambasada, Ryžkovas. Pasigirsta audringi plojimai, o pirmas aukštas tyli, nei vieno judesio. Paprastai man plodavo, bet šį kartą ypač galingai plojo. Aš parodžiau tą drobę, sulanksčiau ją, nusilenkiau ir išėjau.
Nors specialiai žurnalistų nekviečiau šis mano veiksmas buvo aprašytas Švedijos, Izraelio, Rusijos, ir lietuvių spaudoje. Vėliau man šis veiksmas atsirūgo, teatras nutraukė su manimi kontraktą, bet sutiko išmokėti didelę išeitinę išmoką.
1988 m. sulaukiu skambučio iš Švedijos karališkojo dramos teatro. Jie kvietė mane vaidinti legendinio Rusijos Tagankos teatro režisieriaus Jurijaus Liubimovo režisuotame spektaklyje Meistras ir Margarita. Liubimovas žinojo apie mane ir kai atvažiavo į Stokholmą statyti tą spektaklį iš karto pasakė, kad nori mimo – Arkadijaus Vinokuro. Taip ėmiau vaidinti šiame spektaklyje, kuriame vaidino aukščiausio rango Švedijos aktoriai, net Holivudo superžvaigždė Lena Olin.
Tai buvo puikūs žmonės, bet aš norėjau į Lietuvą.
Prieš 16 m. grįžau. Aš, kaip Švedijos radijo ir televizijos korespondentas dalyvavau Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m.
O 1989 m. Audrius Butkevičius[49] paprašė padėti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei ir 1990 metais taip ir padariau. Jo tėvai gyveno Nemuno gatvėje, aš juos pažinojau; A. Butkevičius, nors ir buvo už mane jaunesnis, mane pažinojo. Taip aš tapau pirmuoju pusiau oficialiu Lietuvos karo atašė, atsakingu už Skandinaviją ir Didžiąją Britaniją. Šias pareigas ėjau iki 1993 m. Kalbėjausi su vyriausybėmis, su ministrais pirmininkais.
Vėliau – 1998 – 2001 metais apmokėme Švedijoje 125 Lietuvos karininkus, kurie dabar yra generolai, pulkininkai.
Tuo metu dirbau Švedijos karininkų kovos mokykloje. Beje, turiu liudijimą, kad esu vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės kūrėjų.
Ir kai po sausio įvykių[50] sovietai suėmė A. Butkevičių, Vytautas Landsbergis man šitai pranešė. Tuo metu buvau Vilniuje. Aš staigiai paskambinau savo turimais kontaktais į Didžiąją Britaniją, Švediją ir kitas Skandinavijos šalis prašydamas greitai padėti spaudžiant Maskvą. Ir po kitos dienos A. Butkevičių paleido.
I.S. Greitai suveikė.
A.V. Suveikė stipriai, nes juk daug kartų buvau susitikęs ir su britais, ir norvegais, ir danais, ir suomiais, ir, žinoma, švedais. Aš, gi, dvejus metus dėsčiau neverbalinę komunikaciją kultūros kontekste Švedijos krašto apsaugos departamento vadams, buvau Švedijos karininkų kovos mokykloje vertėju ir ekspertu. Aš turėjau stiprų užnugarį. Aš per tuos kanalus žaibiškai suveikiau. Negaliu pasakyti, kad nuo tų mano skambučių jį tikrai paleido, bet reakcija buvo stipri. Matyt, užlaužė vis tiek kažkas. Matyt, ir Landsbergis savo kanalais, ir aš…
I.S. Į Lietuvą atvažinėjote nuo 1988 m., o kada subrendo mintis, kad norite čia nuolat gyventi?
A.V. 2001 m., kai baigiau dirbti Švedijos karininkų kariuomenės kovos mokykloje, kai baigiau savo spektaklius. Supratau, kad turiu važiuoti. Pasakiau savo žmonai Aušrai (ji lietuvė), – važiuojam į Lietuvą, nenoriu, kad mano vaikai būtų imigrantais. Nenoriu.
Bet prieš tai aš noriu pasakyti vieną tokį pasakojimą apie Švedijos lietuvius.
I.S. Žinoma.
A.V. 1990 m. įkūriau Informacijos centrą, dalyvaudavau „Pirmadienio susitikimuose“. Kai tik Lietuva paskelbė nepriklausomybės atkūrimą, prasidėjo „Pirmadienio susitikimai“, juos kiekvieną pirmadienį organizuodavo Švedijos konservatoriai ir liberalai. Į juos pasisakyti buvo kviečiami politikai ir kiti kalbėtojai iš Baltijos šalių. Į šiuos susitikimus ateidavo tūkstančiai švedų. Kiekvieną susitikimą aš užbaigdavau eilėraščiais, kuriais pasakodavau kas tą vyko savaitę Baltijos valstybėse. Ir tokių susitikimų buvo 79. Ir yra 79 eilėraščiai švedų kalba.
1991 m. naujasis Švedijos ministras pirmininkas Karlas Biltas[51] paklausė, ar aš būsiu Lietuvos ambasadoriumi Švedijos karalystei? Du mano estų ir latvių draugai (vietiniai švedai), su kuriais aš tampriai dirbau Informacijos centre, tapo Estijos ir Latvijos ambasadoriais. Švedijos užsienio reikalų departamentas laukė kol ir mane paskirs.
Aš paklausiu A. Butkevičiaus, nes jis buvo mano vadovas. A. Butkevičius suorganizavo susitikimą Seime, kuriame dalyvavo V. Landsbergis, A. Butkevičius, užsienio reikalų viceministras V. Katkus[52], A. Saudargas[53], aš ir dar kažkas buvo. A. Butkevičius ir klausia, – ar skirsite Arkadijų ambasadoriumi? Katkus atsako, – ne, mes aptarėme ir nutarėme neskirti.
Aš vėliau Katkaus klausiau, kodėl jis nepaskyrė manęs ambasadoriumi. Jis sakė, kad ne dėlto, kad aš žydas, bet jaučiau kad jis kažko nesako. To paties paklausiau Broniaus Kuzmicko[54]. Jisai tada man sako, – pasakysiu, bet negaliu nieko įrodyti. Pajaujis, Vilkėnas[55] ir kiti seni bičai pasakė, kad žydas negali tapti pirmu Lietuvos ambasadoriumi Švedijoje.
I.S. Nepaisant visų tų jūsų neformalių draugysčių.
A.V. Taip, draugavome 15 metų, kartu švęsdavome kartu Lietuvos nepriklausomybes šventes, kartu dainuodavome antisemito V. Kudirkos[56] giesmę.
Vienintelis, kuris mane Lietuvoje apdovanojo, buvo V. Adamkus. Už nuopelnus Lietuvai suteikė Lietuvos pilietybę, o taip pat apdovanojo Lietuvos narystės NATO atminimo ženklu „Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga“, nes aš tame dalyvavau.
I.S. 2002 m. prezidentas Valdas Adamkus išimties tvarka Jums suteikė Lietuvos pilietybę. Noriu pasiteirauti, kaip ta procedūra vyko, ar Jums labai reikėjo stengtis, vargti su dokumentais, formalumais?
A.V. Ne. A. Butkevičius, V. Landsbergis, Aleksandras Abišala[57], B. Kuzmickas, Albinas Januška[58] parašė Prezidentui raštus. Ir viskas. Suteikė. Be jokių spekuliacijų ar sąmokslo teorijų. Viskas labai gražiai išėjo.
Dėl sprendimo grįžti į Lietuvą: aš negalėčiau pačiam sau paaiškinti, kodėl negrįžtu į Lietuvą, tad kuriam galui aš už ją kovojau. Tai buvo toks stiprus argumentas sau pačiam. Būtų buvęs didžiulis, švelniai tariant, nesusipratimas – kovoji, kovoji už Lietuvą, o grįžt nenori.
Nors tuo metu mano artistinė, aktorinė karjera Švedijoje ir Europoje tuo metu šovė į aukštumas. Bet aš ten blogai jaučiausi.
I.S. Nesijautėte Švedijoje kaip namuose?
A.V. Aš mylių Švediją. Aš gerbiu švedus. Esu dėkingas jiems ir būsiu iki grabo lentos. Turiu puikių draugų ir tarp menininkų, ir tarp politikų. Bet aš nesijaučiau namie. Aš puikiai kalbėjau švediškai.
Kai nusprendžiau grįžti į Lietuvą, man toks kalnas nuo pečių nukrito. Ir ta mano vidinė psichologinė reakcija tiesiog man pasakė, kad aš teisingai elgiuosi. Žmonai sakiau, – aš tiek kovojau už Lietuvą, grįžtam? Ji sutiko.
I.S. Smagu, kad turėjote palaikymą ir supratimą šeimoje.
A.V. Taip. Ir mes grįžom. Ir nuo tos dienos aš esu laimingas žmogus.
I. S. Kai nutarėte grįžti į Lietuvą, ar turėjote kokį planą? Koks jūsų tikslas, misija? Ar galvojote apie tai?
A.V. Tuo metu Lietuva buvo be galo skurdi, suvargusi. Visiškas nuogas kapitalizmas, milijonas žmonių pabėgo. Kai aš pasakiau, kad per marą A. Brazauskas statėsi sau rūmus[59], J. Paleckis[60] buvo labai nepatenkintas, kaip aš galiu tokius dalykus kalbėti. Klausiu jo, – kaip tu galėjai trisdešimt metų dirbti okupantams?
Kodėl manote aš nesu rinkimų[61] sąrašuose?
I.S. Nesate?
A.V. Ne, aš padariau viską, kad tie seni bebrai būtų išmesti, dalyvavau visam tam perversme labai aktyviai, o jie padarė tokį labai gražų ėjimą arkliu. Jie į rinkimų sąrašus įtraukė mano sūnų. Gražiai atsikratė. [Juokiasi]
I.S. Jūsų gyvenime socialdemokratija yra svarbus dalykas?
A.V. Be galo. Labai svarbus.
I.S. Tik ši partija kol kas Lietuvoje tokia dar nelabai susipratusi?
A.V. Na ne. Žiūrėkit, karta turi pasikeisti. Aš, gi, buvau Etikos ir procedūrų komisijos narys. Mane iš ten pašalino, nes pareikalavau A. Butkevičių ir visą tą chebrą ateiti ant kilimėlio ir paaiškinti, kas čia atsitiko, kodėl jie staiga tapo koalicijos partneriais[62] – be leidimo, be sutikimo. Aš pirmas Tarybos susirinkime pasakiau, kad juos reikia mesti lauk, nes mūsų nerinko per užpakalines duris eiti į valdžią. Tai būtų absurdas, niekuomet neatgausim, nesusigrąžinsim pasitikėjimo socialdemokratija. Ir dauguma išrinko G. Palucką[63]. Pokyčiai vyksta, žingsnis po žingsnio.
I.S. Nepaprastai svarbu, kad būtų tokia tikra kairioji partija, su normaliai suprastom vertybėm – ne oligarchų gynėjai.
A.V. Tie seni bebrai manęs nekenčia. Aš jų tiesiai šviesiai klausiu, tai tu kovojai tuo metu?
I.S. Jie turbūt atsako, kad ir tada „mes dirbome Lietuvai“?
A.V. Taip, 35-50 metų Lietuvai, 15 metų iš jų – laisvai Lietuvai. Tokia absurdiška situacija, kaip ir staiga kiekvienas nacistas faktiškai nepagrįstai staiga tampa žydų gelbėtoju[64]. Jie atsako, kad be jų Lietuva būtų surusinta. Klausiu jų, jei Lietuva nebūtų laisva, ar ir toliau kovotumėt už tą okupuotą Lietuvą. Ir gyventumėt sau kaifuodami, gražiausiuose butuose ir apsipirkdami „Beržely“ (ar kaip, tos parduotuvės vadinosi).
Man įdomų Lietuvoje gyventi.
Aš pradėjau važinėti su spektakliais po Lietuvos mokyklas. Apvažinėjau daugiau nei tūkstantį mokyklų, rodydamas spektaklius. Mano spektaklius nemokamai matė beveik 30 tūkstančių socialiai remtinų vaikų. Ateini į mokyklą, pusė mokyklos valgo vieną kartą per dieną. Knygas išleidau vaikams, dalinau tiesiog. Vieną kartą mano žmona sako, – mes tuoj neturėsim pinigų. Tuomet aš nuvažiuodavau į užsienius, pavaidindavau, užsidirbdavau ir toliau varėm.
I.S. Orientuojatės į jaunąją kartą?
A.V. Taip, jaunoji karta. Aš noriu dalintis laisve, skepticizmu, kritišku mąstymu. Būtinai. Aš noriu padėti jiems suvokti, kad laisvės bijoti nereikia, nereikia nuo jos bėgti. Bet su laisve reikalinga drąsa. Ir kad diktatūros laikais reikia drąsos išsakyti savo nuomonę, kovoti už savo pažiūras. Demokratijos sąlygomis tai norma.
Išvažinėjau visą Lietuvą. Nuvažiuoju ir matau, kad žmonės bijo savo mero, bijo prarasti darbo vietą. Ateinu į biblioteką ir sakau, – norėčiau politinį susitikimą surengti. Ir man atsako, – pone Arkadijau, ne. Knygą pristatyti, spektaklį parodyti jums durys atviros, o politinį – ne, nes mane išmes iš darbo tiesiog.
Dar man patinka provokuoti kraštutinius dešiniuosius. Matot, aš esu aktorius, menininkas. Aš noriu sukrėsti. Aš nekovojau už šitą mėšlą, tai aš turiu jį judinti. Iškopti tas Augijo arklides. Ir aš tikrai nesijaučiu kvailu žydu. Reikia nustoti galvoti tautinėmis kategorijomis. Nors čia visokie kraštutiniai dešinieji man vis primena, kad aš esu žydas. Mano žmona yra krikščionė, aš – žydas, mūsų vaikai ėjo ir į sekmadienio mokyklą, ir į žydų mokyklą. Ir kai man ima aiškinti, kad aš prieš Lietuvą, … Kaip aš galiu būti prieš Lietuvą, prieš savo žmoną, prieš savo vaikus, bet kiekvienam nepaaiškinsi. Mano žmonos tėtis (prezidento V. Adamkaus apdovanotas medaliu) tarnavo Plechavičiaus[65] kariuomenėje, jos dėdė – partizanas Kazys Pilkauskas sušaudytas Debeikiuose; jos mamos, sesers vyras – tas garsus partizanas – Jurgis Urbonas – Lakštutis[66]. Tai tokia šeima.
Kai pradėjau visur rašyti, kad „aš esu žydų kilmės lietuvis“, tai vietiniai žydai mane užsipuolė, koks, sako, – tu lietuvis? Bet aš sakau, – ar aš Lietuvos pilietis? Sako, – taip. Tuomet, – žydų kilmės lietuvis. Toks apibūdinimas nepatiko ir taip vadinamiesiems tautininkams arba kraštutiniams dešiniesiems. Koks lietuvis?
Mes džiaugiamės Lietuva. Ne viskas tvarkoje. Natūralu. Dar mes esam ne Lenkija, ačiū Dievui ir ne Vengrija. Aš žinau, kai tauta serga mažiausiai trisdešimt metų, keturiasdešimt metų kol…
Kai išeini su šūkiu „Pakelk galvą lietuvi“. Čia gi J. Noreikos[67] antisemitinės knygos pavadinimas. Noreika nebuvo antisemitas, jis buvo fašistas, tikrąją to žodžio prasme, jis buvo už fašizmą. Be to, jis buvo dar ir bailys, nes buvęs karininku niekuomet nepakėlęs ginklo. Nei prieš nacius, nei prieš sovietus. Jis gi kapitonas, velniai griebtų! Armijos kapitonas, ramiai sau 1940 m. tampa sovietų kariuomenės kapitonu. Kai tuo tarpu jo draugai, kolegos bėgo į miškus, kad nereiktų tarnauti. Kitus sušaudė arba išvežė į Sibirą. Atėjo naciai ir antinaciniame pogrindyje jis nekovojo. Ten nei vienas nacių nešaudė. Jeigu esi karys, negali nekovoti prieš okupantą. Nesvarbu, – marsietį, ar sovietą, ar nacį, kuris dar kai kuriuos lietuvių kaimus degino, šaudė ir žudė lietuvių šeimas. Iš Štufhofo jį paleidžia ir jis einą į rusų kariuomenę vėl, ir vėl nieko jam neatsitinka. Jis prabuvo tris metus Šiaulių apskrities viršininku ir sovietai jo nesuėmė, o paskyrė karininku. Kaip suprasti šitą dalyką? Jis grįžtą į Lietuvą, sukuria organizaciją, kurią iš karto sugaudo. Aš nesuprantu net kodėl jį nušovė. Galima diskutuoti, reikia diskutuoti, bet ne daryti iš žmogaus didvyrį. Ar todėl, kad jį sušaudė? Sušaudyta, gi, krūva žydšaudžių, negi ir juos padarom didvyriais?
Sakiau istorikams, kad šitaip negalima, kad tokie pareiškimai[68] diskredituoja istorijos mokslą. Džiaugiuosi, kad pagaliau ir istorikai ėmė kalbėti.
I.S. Labai ačiū jums už pasidalijimą.
[1] Aleksandras Štromas (1931-1999) – teisininkas, politologas. 1973 m. jam buvo leista išvykti iš SSRS.
[2] Klooga koncentracijos stovykla Estijoje, prie Klooga kaimo
[3] Dachau koncentracijos stovykla, Vokietijos teritorijoje
[4] Francas Kafka (1883-1924) – žymus austrų prozininkas.
[5] Į okupuotą Lietuvą transliavusios radijo stotys.
[6] Vidmantas Bartulis (1954-2020) – lietuvių kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
[7] Faustas Latėnas (g. 1956) – kompozitorius, kultūros veikėjas.
[8] Kęstutis Lušas (1957-2017) – kompozitorius.
[9] Džiazo muzikantas Aleksandras Jegorovas, plačiai žinomas kaip Džiza [1952-2014]
[10] Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
[11] Hitchhike (angl.) – autostopas.
[12] A. Vinokuro pastaba: Iš tiesų, džinsų buvo neįmanoma nusipirkti. Jie kainavo šimtą rublių. Reikėjo du mėnesius dirbti, jeigu nebuvai elitas, kuris gaudavo nuo 300 iki tūkstančių rublių. Mano mama uždirbo 60 rublių fabrike. Aš sakydavau, kad tikri hipiai džinsų nenešioja. Mes siūdavomės iš pliušinių užuolaidų.
[13] Aleinikov Afinogentij Jemeljanovič, sovietinės Lietuvos KGB Kauno skyriaus majoras.
[14] Bananas – smogti pritaikytas ginklas.
[15] Bomžas – benamis.
[16] Žlobas – nevykėlis.
[17] Kacapas – rusas.
[18] Arkadijus Vinokuras. Taksi Kristaus išpažintis. 2020.
[19] Turimos omenyje po Romo Kalantos susideginimo Kaune prasidėjusios protesto akcijos.
[20] Romas Kalanta (1953-1972) – devyniolikmetis jaunuolis, pagarsėjęs savo susideginimu protestuojant prieš SSRS valdžią Lietuvoje.
[21] Modris Tenisonas (1945-2020) – mimas, pantomimos meno pradininkas Lietuvoje bei Latvijoje.
[22] Rusijos (tuo metu SSRS) teatro meno akademija – GITIS (rus. Российский институт театрального искусства — ГИТИС)
[23] Gintarė Jautakaitė (g. 1958) – Lietuvos ir JAV dainininkė, gyvenanti Amerikoje Meino valstijoje.
[24] Atropinas – alkaloidas, randamas bulvinių šeimos augaluose. Vartojamas medicinoje sutrikus širdies laidumui arba smarkiai sulėtėjus jos susitraukimų ritmui, vyzdžiams išplėsti, akių lygiųjų raumenų veiklai slopinti (kilus uždegimui, po traumos), lygiųjų raumenų spazmams atpalaiduoti ištikus tulžies, inkstų akmenligės priepuoliui, t. p. eksperimentinėje neurofiziologijoje.
[25] Kodeinas – pagrindinis silpnai veikiančių opiatų grupės atstovas. Didelės dozės gali sukelti traukulius.
[26] Jonas Jurašas (g. 1936) – teatro režisierius. Protestuodamas prieš kūrybinės laisvės suvaržymą 1974 m. emigravo iš SSRS.
[27] Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. 1977 m. išvyko į JAV.
[28] Tiesa – Lietuvos komunistų partijos laikraštis, ėjęs 1917-1994 m.
[29] Turima omenyje – Austrija.
[30] Kibucas – savanoriška kolektyvinė gyvenvietė Izraelyje, paremta bendra turto nuosavybe (žemė priklauso kibucui arba nuomojama už nominalų mokestį), savanorišku darbu, narių lygiomis teisėmis ir pareigomis, kolektyvine atsakomybe.
[31] Jad Vašem – oficialus Izraelio memorialas Holokausto aukoms atminti, įkurtas 1953 m.
[32] 2020-01-01 Lietuvos registrų centro duomenimis, Klaipėdoje gyveno 166 649 gyventojų. Žr.: https://www.registrucentras.lt/bylos/dokumentai/gr/2020_01_03_Gyventoju_skai%C4%8Dius_pagal_savivaldybes.pdf
[33] Arkadijus Vinokuras. Mes nežudėme, [pokalbiai su Holokauste dalyvavusių asmenų giminaičiais. Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2017 (Vilnius: BALTO print).
[34] Periodt (angliškai) – pabaiga.
[35] Ronaldas Vilsonas Reiganas (1911-2004) – 40-asis JAV prezidentas ir 33-asis Kalifornijos gubernatorius.
[36] Arkadijus Vinokuras, „Laiškas pasaulio žydų jaunimui“, Draugas, 1979 10 20, p. 5.
[37] Baltijos šalių kareivių ekstradicija iš Švedijos, taip pat vokiečių ekstradicija 1945–1946 m. Švedijos įvykdyta Vermachto kareivių ekstradicija į SSRS, tarp kurių buvo ir 146 kareiviai iš Baltijos šalių (7 estai, 130 latvių ir 9 lietuviai), kovoję nacistinės Vokietijos pusėje prieš SSRS.
[38] Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV, angl. CIA) – Jungtinių Valstijų civilinė užsienio žvalgybos tarnyba, atsakinga už nacionalinio saugumo informacijos iš viso pasaulio rinkimą ir analizę.
[39] Kazys Škirpa (1895-1979) – diplomatas, pulkininkas, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas.
[40] Turimas omenyje istoriko Sauliaus Sužiedėlio pastebėjimas, kad knygoje Sukilimas (1973) skelbdamas LAF dokumentus, K. Škirpa pašalino iš jų antisemitinius pasisakymus.
[41] Generalkomisarui dr. von Renteln pasakyta įgaliotinio L. Prapuolenio kalba, Išlaisvintas panevėžietis, 1941 08 16
[42] Adrian von Renteln (1897-1946) – nacistinės Vokietijos politinis veikėjas, Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras.
[43] Adolfas Damušis (1908-2003) – chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams veikėjas.
[44] Jonas Pajaujis (1920-2000) architektas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, aktyvus Švedijos lietuvių bendruomenės narys.
[45] Eugenijus Mindaugas Budrys (1925-2007) – dailininkas.
[46] Koncentracijos stovykla dabartinės Lenkijos teritorijoje, prie Štutovo miesto.
[47] „Rigoletto“ – trijų veiksmų Giuseppe Verdi opera.
[48] Ryžkov Nikolaj (Nikolajus Ryžkovas), g. 1929 m. 1985 – 1991 m SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas.
[49] Audrius Butkevičius (g. 1960) – politikas, 1990 m. Kovo 11 Akto signataras, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius, pirmasis Krašto apsaugos ministras.
[50] Turima omenyje 1991 m. sausio mėn. įvykiai.
[51] Carl Bildt (Nilsas Danielis Karlas Biltas) – švedų politikas, diplomatas, buvęs Švedijos ministras pirmininkas, Švedijos užsienio reikalų ministras.
[52] Valdemaras Katkus (g. 1958) – ekonomistas, žurnalistas, diplomatas, politinis veikėjas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras, 1992-1993 m. LR užsienio reikalų ministro pirmasis pavaduotojas.
[53] Algirdas Saudargas (g. 1948) – Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, signataras, 1990-1992 m. LR Užsienio reikalų ministras.
[54] Bronius Kuzmickas (g. 1935) – filosofas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas, signataras.
[55] Valentinas Vilkėnas (1920-2004) – inžinierius, architektas, aktyvus Švedijos lietuvių bendruomenės veikėjas.
[56] Nuoroda į tai, kad ankstyvojoje V. Kudirkos publicistikoje yra tekstų, kuriuos galima apibūdinti kaip antisemitinius.
[57] Aleksandras Algirdas Abišala (g. 1955) – verslininkas, verslo konsultantas, politikas, 1990 m. Kovo 11 Akto signataras.
[58] Albinas Januška (g. 1960) – diplomatas, Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras.
[59] Turimi omenyje Valdovų rūmai.
[60] Justas Vincas Paleckis (g. 1942) – sovietinis ir Lietuvos diplomatas, partinis bei politinis veikėjas, signataras.
[61] Turima omenyje Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatų sąrašas į 2020 m. Seimo rinkimus.
[62] Turima omenyje dalies Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narių likimas valdančioje koalicijoje kartu su Lietuvos žaliųjų ir valstiečių partija 2017 m., lėmęs partijos skilimą į LSDP ir Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.
[63] Gintautas Paluckas (g. 1979) – politikas, 2017 m. balandį išrinktas LSDP pirmininku.
[64] Turima omenyje tai, kad Lietuvos žydų genocidu kaltinamo Jono Noreikos veikloje įžvelgiamos pastangos gelbėti žydus.
[65] Povilas Plecahvičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas, 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei.
[66] Jurgis Urbonas-Lakštutis (1923-1948) – pedagogas, laisvės gynėjas, partizanų kuopos vadas, literatas poetas, leidėjas.
[67] Jonas Noreika (Generolas Vėtra) (1910-1947) – tarpukario Lietuvos karininkas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis. 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, 1941 m. liepą tapo Telšių apskrities LAF vadovu. 1941-ųjų rugpjūčio 3 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Šias pareigas užimdamas, pasirašė prieštaringai vertinamą įsakymą Šiaulių apskrityje gyvenusius žydus perkelti į Žagarės getą. 1943 m. kovą kartu su grupe žymių Lietuvos žmonių baudžiant už pasipriešinimą lietuvių SS legiono kūrimui nacių buvo suimtas ir uždarytas į Štuthofo, kur kalėjo iki 1945 m. sausio 25 d. Mobilizuotas į sovietų kariuomenę, grįžęs į Lietuvą ėmėsi antisovietinės veiklos, dalyvavo Lietuvos Tautinės Tarybos veikloje. 1946 m. kovo mėn. sovietų suimtas ir 1947 m. vasario 26 d. sušaudytas. A. Vinokuro pastaba: Eidamas Šiaulių apskrities viršininko pareigas J. Noreika „buvo atsakingas už žudomų ir nužudytų žydų turto plėšimą perduodant jį naciams ir dalijant saviškiams. Daugiau nei 300 jo pasirašytų dokumentų, saugomų LYA. Žiūr. Lietuvos ypatingąjį archyvą.“
[68] Turima omenyje 2019 12 17 LGGRTC Stančiko parengta „Pažyma apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) veiklą antinaciniame pogrindyje“.