Poetas Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkritį Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse. Poeto jaunystė buvo permaininga: tai buvo Pirmojo pasaulinio karo ir didelių politinių pokyčių laikai. 1920 m. pradžioje Binkis įstojo į Berlyno universitetą laisvojo klausytojo teisėmis, didmiesčio gyvenimas jaunam menininkui paliko didelį įspūdį. (O skaitytojams ir po daugelio metų įspūdį palieka, atmintin įstringa eilutė „Berlynas aukštyn kojom drybso“). [1]
1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai. Nuo 1922 m. pas poetą Kaune burdavosi jauni literatai, vėliau sudarę žurnalo Keturi vėjai šerdį. 1923 m. išėjo Binkio rinkinys 100 pavasarių, kurį palankiai įvertino kritikai. Vertėtų pastebėti, kad jis buvo iš autorių, kurie moka rašyti skirtingoms auditorijoms. Periodinėje spaudoje skelbdavo feljetonus, humoristines poemas. Rašė vaikams: ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė jo knygos Meškeriotojas (1935), Dirbkirbaiki (1936), Kiškių sukilimas (1937)… 1937 m. Valstybės teatrui Binkis įteikė pjesę iš gimnazistų gyvenimo Atžalynas (1938). Pjesę Generalinė repeticija rašė prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo fone. [2]
Per nacistinę okupaciją Binkio ir jo žmonos Sofijos Binkienės name, stovėjusiame tarp vokiečių rezidencijų, buvo slepiami pabėgėliai iš Kauno geto. Poetas mirė 1942 m. nacių okupuotame Kaune.[3]
Binkio kūrybinis palikimas prieinamas svetainėje Epaveldas:
Toliau skaityti „Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas”