1910 m. lapkričio 24 d. Igliaukoje, Marijampolės valsčiuje, gimė Viktoras Katilius – prozininkas, vertėjas, kritikas. 1928 m. Lietuvos universitete pradėjo studijuoti mediciną, tačiau netrukus pasirinko humanitarinius mokslus. 1937 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą. Universiteto ir tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo atmosfera atsiskleidžia jo atsiminimų knygoje „Židiniai ir žmonės“. Siūlome kelias ištraukas:
„Nebus, daktarėli, iš tavęs daktaro, nebus…“ — anatomikume kartą man tarė prof. J. Žilinskas — krasniologas ir anatomas, apžvelgęs mano psichofizinį tipą ir kiaušą. Aš ir pats tai žinojau: savo kambarėlyje formalinu persikvėpusiais drabužiais po senovei rašinėjau eiles arba varčiau V. Mykolaičio-Putino paskaitų užrašus. Pjaustinėti lavonus man nebuvo atkaru; visus pirmųjų metų mediko egzaminus aš taip pat išlaikiau; vadinas, jei visa tai mečiau, tai priežastys buvo kaip tik tos, kurias manyje įžiūrėjo prof. J. Žilinskas.
Norėtųsi pasakyti atvirai: mes buvom blogi studentai — studentai su įsivaizdavimu. Daug kas iš mūsų buvome tiesiog nedisciplinuoti ir išbjurę (gal dėl to nestigo ir vadinamųjų „amžinųjų studentų“, ypač humanitarų fakultete). Liberalaus kontroliavimo sąlygomis mes menkai lankydavome paskaitas, erzindavome profesorius atviru apsileidimu, jausdavomės mokymosi pareigos nesaistomais autonomais ir dėl to nepasiėmėm iš profesorių tiek, kiek būtume galėję. Prof. G. Študerus kartą, supykęs dėl mano nepasiruošimo, ne tik nedavė semestrinio kolokviumo parašo, bet nubloškė mano studijų knygelę į grindis ir ėmė klykti.
Vaižganto prigimtį apvaldžiusią gyvybę mes matydavome po Laisvės alėjos liepomis, kurias jis lenkdavo tokiu veržlumu, kad vienąsyk, apsižiopsojusio, vos neapvertė jis manęs. Stebėjausi, kaip žvitriai ir net kažkokio ritmo pagautas, jis mausto kateloką nuo galvos prieš daugybę pažįstamų. Tokia pat vitali gyvybė (maža to, ji sykiu ir savigarbi) reikšdavosi ir ten, raudonojoje Vytauto Didžiojo bažnytėlėje, kurioje jis kurį laiką šeimininkavo. Atsakęs savo pamokslą ir griebęsis lėkštės bažnyčiai išlaikyti, jis, taip žvitriai ir akimis į žemę įsirėžęs, prabėgdavo viena ir antra navos puse pro susirinkusius, kad — vargas, oi vargas tam, kuris neturi vikrios rankos — pinigui į lėkštę įmesti. […] O ir pati bažnytėlės erdvė tokia nedidelė, tik prieblandžiai šeimiška, intymi, privati. O ir patys kanauninko pamokslai daugiau primena literatūrą negu evangeliją. Čia jis krikštydavo ir tuokdavo visokių bėdų susuktas būtybes ne tiek pagal kanonus, kiek pagal realų reikalą ir žmoniškumą. Tai čia esu girdėjęs jo pamokslą „apie Šv. Dvasią“, kuris virto lakia paskaita apie įkvėpimą, poeziją, rašytojo bei žurnalisto prievolę ir sąžinę. Ne pamaldų, o Vaižganto pasiklausyti atėję, girdėjome jį čia kažin kurios evangelinės temos proga kalbantį apie tuos dieviškus, Gamta ir Žmogų sutaikančius, liaunus jutimus, kurie vasaros šilo glūdumose ištinka žmogų, poetą. Nuo tada aš ėmiau galvoti, kad Vaižganto Dievas, nors kunigu jis šiaip ne taip išsilaikė, nebuvo nei racionalistinių deistų, nei Jakšto ar Kuraičio Dievas.
[Apie Juozą Eretą] Kartą bebindzinėdamas su draugais Juodkrantėje, staiga sustojau ir žiūriu: laisvu ir smagiu žingsniu vienais šortais eina viduriu kelio kažkoks jau pagyvenęs, bet sveikas ir gražus „ponas užsienietis“; tiesiog nieko nesivaržydamas, smagiai įdegusia ranka braižo ore nė velnio nepaisančius mostus ir pats vienas kuo estetiškiausiai dainuoja. Aš — aštuoniolikmetis — su pavydu dirstelėjau į jį — keturiasdešimtmetį — ir atsidusau: „Štai kur tikras laisvas žmogus! Apolonas!“ O aš pats taip jaunai, sveikai, laisvai nepriklausomai jaustis, jei ir įsidrąsinčiau — negaliu; mano marškiniai kaitroje ligi pabarzdės užsegioti ir prakaitu aptekėję, tamsaus milelio kelnės storai šluoja dulkes, batų oda centimetrinė, rankos iš po kelionės kaip pagaliai — nė dėti jas nežinia kur, — tikras tuolaikinis „tėvukas“ iš kaimo! Sakysim, pagražinau, — betgi tiesa lieka tiesa.
Jeigu susidomėjote, visa knygą rasite „Epavelde“: https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003027189