Parengė Tomas Petreikis
Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge 2020 m. lapkričio 27 d. įvyko virtuali mokslinė-praktinė konferencija „Informacija beveidė – knyga individuali“, skirta tautinės knygininkystės unikumams ir jų mįslėms. Tai jau ketvirtoji konferencija, organizuojama bibliotekos Nacionalinės literatūros skyriaus kartu su Sankt Peterburgo valstybiniu universitetu ir Rusijos bibliotekų asociacija. Konferencijos geografija apima bendros knygos istorijos liudininkes Rusiją ir kaimynines šalis (Lietuvą, Lenkiją, Latviją) bei slaviškąjį paveldą Europoje. Karantino sąlygomis ši konferencija sutraukė pranešėjus iš Nyderlandų, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos ir įvairių Rusijos mokslo centrų. Iš viso perskaityta 11 pranešimų.
Kiekvienas pranešimas savaip intriguojantis. Antai Sankt Peterburgo valstybinio universiteto docento dr. Aleksejaus Andronovo, vieno iš konferencijos organizatoriaus, pranešimas apie kalbininko, orientalisto profesoriaus Jevgenijaus Polivanovo (1891–1938) knygų likimą sukėlė susidomėjimą. J. Polivanovo, stalinistinių represijų aukos, darbai buvo naikinami, bet vėliau mokslininką reabilitavus parengta jo personalinė bibliografija, dalis darbų publikuota. Tarp daugelio neišlikusių profesoriaus knygų ieškota brošiūros „Фонетические особенности касимовского диалекта <татарского языка>“ (Totorių kalbos kasimovo tarmės fonetiniai bruožai“, Maskva: Orientalistikos institutas, 1923, 20 p.). Nepavyko jos surasti Rusijoje, bet sėkmė lydėjo Uzbekijos Respublikos nacionalinėje bibliotekoje. Šis pavyzdys vaizdingai atskleidžia, koks yra svarbus visų atminties institucijų darbas, kritiškai vertinant nacionalinius knygų fondų komplektacijos prioritetus, kad nenukentėtų ir kitų tautų svarbūs dokumentinio paveldo reliktai.
Lituanistikai aktualūs buvo Jelenos Jermošinos, Lidijos Leikumos ir Domo Kauno pranešimai. Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Fondų ir aptarnavimo skyriaus vadovė J. Jermošina pranešime „Lietuviška-latviška kolekcija Rusijos mokslų akademijos bibliotekos užsienio fonde kaip tautinės knygininkystės šaltinis“ nagrinėjo šiame fonde saugomą lietuviškų ir latviškų knygų kolekciją. Kolekciją, apimančią laikotarpį nuo 1682 iki 1932 metų, sudaro apie 4000 egzempliorių. Pranešėja nustatė, kad kolekcijos komplektacijos pagrindą sudarė įvairūs šaltiniai, bet daugiausia ji buvo pildoma dovanojimų ir nacionalizacijos keliu perėmus uždarytų organizacijų turtą ar leidinius perdavus saugumo struktūroms. Išlikęs komplektacijos registracijos 1912–1927 m. žurnalas atskleidžia margą ir gana įvairią kolekcijos egzempliorių kilmę. Pranešime išryškintos Eduardo Volterio (2100 egz. lietuviškų knygų ir periodinių leidinių) dovanos ir perdavimai.Taip pat minimi leidiniai iš velionio akademiko Filipo Fortunatovo palikimo, Sankt Peterburgo imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos, cenzūros atstovų ir atskirų cenzorių, policijos, saugumo struktūrų perdavimai Akademijos bibliotekai. Nustatyti Akademijos bibliotekos ryšiai su Marijos Šlapelienės knygynu Vilniuje. Įdomu, kad tarp dovanotojų randamas ir Augustinas Voldemaras, Sankt Peterburgo universiteto auklėtinis. Tarpukariu knygas šiai bibliotekai mainų keliu dovanojo ir Lietuvos bibliotekos. Kolekcija Lietuvos bibliografams yra žinoma, bet egzempliorių kilmės klausimas, galimybės rekonstruoti cenzūros praktikas, asmenines, organizacijų ir įstaigų bibliotekas lieka įdomia ateities perspektyva.
Latvijos universiteto mokslininkė L. Leikuma pranešime „Sibiro latgaliečių katalikiškos knygos ir rankraščiai“ pristatė Latvijos ir Sankt Peterburgo universitetų mokslininkų 2004–2009 m. vykdytų ekspedicijų į Krasnojarsko kraštą rezultatus. XIX a. pab. Latvijos latgaliečiai iš Vitebsko gubernijos, kaip ir daugelis kitų tautų, suvilioti palankiomis gyvenimo sąlygomis, išvyko kolonizuoti Rusijos platybių. Latgaliečiai, skirtingai nuo kitų latvių, buvo katalikai, todėl jiems, kaip ir lietuviams, 1864–1904 m. buvo draudžiama spausdinti latgalietiškai lotyniškais rašmenimis. Todėl jie, išvykdami į nežinomus kraštus, pirmiausia vežėsi religines knygas, kurių ir tuo metu ne taip buvo lengva gauti. Nesitikėta, kad ir Sibire galimybės bus geresnės. Ilgainiui šie leidiniai tapo šeimų relikvijomis, paveldimomis ir, svarbiausia, skaitomomis iš kartos į kartą. Ekspedicijų metu mokslininkams pavyko aptikti apie 260 latgaliečių. Dalį jų išsaugotų knygų ir rankraščių perėmė Latvijos nacionalinė biblioteka. Latgaliečių pagrindinis spaudos centras buvo Vilnius, todėl tarp išlikusių leidinių aptikta keletas 1821 m. Vilniaus Bazilionų spaustuvės leidinių. Sutikti žmonės daugiausia buvo išsaugoję XIX a. pabaigos kontrafakcijų su klaidingai nurodytais Abraomo Izaoko Dvoržeco ir kitų Vilniaus spaustuvių duomenimis. Latgaliečių ir lietuvių bendros istorijos puslapiai skatina domėtis ir mūsų palikimu tose pačiose Sibiro platybėse, į kurias vyko ar buvo tremiami ir lietuviai.
Akademikas D. Kaunas pranešime „Nelegaliai išleistas atvirukas kovoje su nacionaline priespauda“ pristatė žinomo Mažosios Lietuvos leidėjo ir spaustuvininko Martyno Jankaus 1891 m. išspausdintą atviruko formato kortelės „Ja siejatel pravoslavija / otpravlen v Litvu. Szis paveikslēlis tikroj szviesojʼ parodo dabartinį musų padējimą po / jungu maskoliaus“ istoriją. Šis gana unikalus to laikmečio agitacinis iliustruotas spaudinys atskleidžia lietuvių inteligentų pastangas agituoti katalikus prieš Rusijos valdžią, jos daromus suvaržymus spaudos ir tikėjimo laisvės srityse. Manytina, kad M. Jankus buvo sumanęs šią proklamaciją platinti kartu su kalendoriumi „Lietuvos ukininku kalendorius ant meto 1892“ (1891). Sovietmečiu žinotas tik vienas egzempliorius, išlikęs Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge. Per keletą dešimtmečių Nacionalinės bibliografijos rengėjai, nuosekliai peržiūrėję bibliotekinius ir archyvinius fondus, Lietuvoje jų užfiksavo dar tris. Sankt Peterburgo egzemplioriaus kopija skelbiama suskaitmeninta portale epaveldas.lt.
Su konferencijos tezėmis galima susipažinti: http://nlr.ru/nlr_visit/dep/artupload/media/article/RA1717/NA33541.pdf