Jonas Mekas, vienas garsiausių XX a. menininkų, į pasaulį atkeliavo it kalėdinis stebuklas – 1922 m. gruodžio 24 d. (Mirė 2019 sausio 23 d., sulaukęs 96-erių.) Tiesa, pats į gimimą žiūrėjo filosofiškai: sakė iš naujo gimęs ne vieną kartą. Visgi toks požiūris toli gražu nereiškė savųjų šaknų atsižadėjimo. J. Mekas svarstė:
Katė turi devynis gyvenimus. Mes irgi turime. Pirmą kartą gimiau Lietuvoje, Semeniškiuose, kur ir augau. Atradęs kultūrą ir pasaulį aš gimiau antrą kartą. Trečiąjį kartą gimiau, kai pradėjau dirbti.Taigi, pirmasis mano šaltinis buvo Lietuva, kaimas, mano vaikystė, antrasis – kultūra, darbas. Tuos abu šaltinius ir naudoju. Galbūt jau esu šeštame ar septintame savo gyvenime. Mes augame, keičiamės. Fizinis gimimas, kai per motiną ir tėvą ateiname iš dangaus ir žemės, yra tik mūsų pradžia. Taip yra ne tik su žmonėmis, bet ir su tautomis. Lietuva galbūt taip per eina per septintą ar šeštą gyvenimą…[1]
Nuo to momento, kuomet gimiau, kiekviena akimirka, kiekviena sekundė palieka pėdsaką manyje, netgi praėjusios kartos, egzistavusios prieš mane, tūno manyje. Priešingu atveju, ar aš galėčiau išmokti kalbėti ir kitus dalykus? Aš tarsi paskutinis lapas ant didelio, didelio medžio, kuris auga jau ilgus amžius. Kad ir ką bedaryčiau ar sakyčiau, tai, kaip aš filmuoju, yra paveikta to, kas aš esu. Bet tai, ką filmuoju, yra dabartis. Tai ne sekundė prieš, ne sekundė, kuri dar tik bus, bet būtent dabarties akimirka. Ir tai nėra atmintis.[2]
Toliau skaityti „Jono Meko gyvenimai”