Studentų varpininkų leidinys „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“

Paruošė Arida Riaubienė


Kelkite!Kelkite!Kelkite!, 1935, rugsėjo 15 d. numeris, p. 3

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“ domėtasi įvairiomis rašytojų įamžinimo formomis. 

Pagerbiant Vinco Kudirkos atminimą, 1923–1930 m. Kaune veikė Lietuvos studentų, nuo 1930 – VDU studentų „Varpo“ draugija, kurios tikslas buvo šviesti jaunimą, ugdyti tautinę ir politinę savimonę, propaguoti demokratijos ir asmens laisvės idėjas. Varpininkai 1932–1935 ir 1938 m. leido laikraštį „Kelkite! Kelkite! Kelkite!“. Leidinį  1932 m. redagavo Elena Gineitienė, 1933 – Juozas Vaišnoras, 1935 – Antanas Rūkas, 1938 – Elena Vesputaitė. Išlikusiuose laikraščio numeriuose, be varpininkams aktualios medžiagos, spausdinami Vinco Kudirkos eilėraščiai ir jų ištraukos, šiokūrėjo portretas, paminklo Naumiestyje nuotrauka. Trumpai apžvelgsime kai kuriuos laikraštyje publikuotus straipsnius.

Toliau skaityti „Studentų varpininkų leidinys „Kelkite! Kelkite! Kelkite!““

Tomas Balkelis: „Man buvo labai brangūs, svarbūs, tie ryšiai, aš apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir nusprendžiau sąmoningai grįžti į Lietuvą“

1990 m. kovo 11 d. įvykiai Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti ir studijuoti užsienyje. Dalis studijuoti išvykusių jaunų lietuvių grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino užsienyje, kūrė savo gyvenimus ir karjerą, sėmėsi patirties, o praėjus geram dešimtmečiui ar dviem vėl sugrįžo į gimtinę, vienas jų kolega istorikas dr. Tomas Balkelis.

Tomas Balkelis gimė Lazdijuose 1970 metais, 1994 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus universitete filologijos fakultete, studijų metu išvyko į trumpalaikes studijas Didžiojoje Britanijoje. Baigęs bakalauro studijas dalyvavo Fulbright stipendijų konkurse, gavęs stipendiją magistro studijas tęsė jau JAV, 1997 m. baigė Brandeis universitete. 2004 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Toronto universitete (Kanada). Baigęs studijas 20042009 m. dirbo Mančesterio ir Notingemo universitetuose D. Britanijoje. 20092013 m. buvo Europos tyrimų tarybos podaktarinių studijų tyrėjas Dublino Kolegijos universitete (Airija). Į Lietuvą jo kelias vėl pasuko 2013 m., subūręs mokslininkų komandą rengė ir gavo finansavimą projektui „Priverstinės gyventojų migracijos Lietuvoje“, tapo jo vadovu Vilniaus universitete.

Ryšių su užsienio akademiniu lauku nenutraukė, 20152016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV). Nuo 2012 m. Lietuvos mokslų tarybos ekspertas. Nuo 2018 m. COST programos (ES) ekspertas. Šiuo metu T. Balkelis dirba Lietuvos istorijos institute ir toliau tęsia tyrimus XX a. tyrimų lauke.

T. Balkelis išleido ne vieną monografiją anglų ir lietuvių kalbomis: „Lemtingi metai: Lietuva, 1914-1923. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, Vilnius: Tyto Alba, 2019; „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923“, Oxford: Oxford University Press, 2018; „The Making of Modern Lithuania“, London: Routledge, 2009, taip pat išleista lietuvių kalba 2012 m. „Moderniosios Lietuvos kūrimas“. T. Balkelis yra ne vienos monografijos ir straipsnių rinkinio bendraautorius. Už savo 2018 m. išleistą monografiją „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923” T. Balkelis 2020 m. buvo apdovanotas AABS Honorary Mention Diploma (AABS garbės paminėjimo diplomu)[1].

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui rėmuose T. Balkelį kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus  tyrėja dr. Ina Ėmužienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Dr. Tomas Balkelis

Ina Ėmužienė (I. Ė.) Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo emigracijos istoriją. Kaip nusprendėte išvykti iš Lietuvos? Kiek žinau, esate gimęs ir augęs Lietuvoje. Kada tai buvo? Kas paskatino?

Tomas Balkelis (T.B.): Išvykau į užsienį pirmą sykį 1992 metais. Tuomet mokiausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Tai buvo grynai akademinė išvyka. Tais laikais dar buvo mažai tokių galimybių, nes buvo ankstyvas laikotarpis. Apskritai migracija nebuvo masiškai prasidėjusi. Tiesiog gavau labai mažą stipendiją vykti į Oksfordo universiteto Žydų studijų centrą. Kaip tą stipendiją gavau, tai gana įdomi istorija. Tuo metu, Filologijos fakultete buvo dėstomas Lietuvos žydų istorijos kursas. Dėstė, šviesios atminties profesorius Mejeris Šubas[2]. Kurso pradžioje buvo daug studentų, bet pabaigoje, studentai išsilakstė, liko tik keli. Tai štai, tie keli [juokiasi] praktiškai visi gavo kvietimus studijuoti Oksfordo universitete. Šiek tiek kuriozinis atvejis. Bet tai buvo pirmoji galimybė, ir aš Anglijoje praleidau 9 mėnesius trumpalaikių studijų programoje. Gavau pirmą diplomą. Paskui grįžau į Lietuvą ir pabaigiau bakalauro studijas. Būtent tada, pastudijavus prestižiniame vakarų universitete, atsirado ambicija, noras išbandyti save ir toliau. Taip įvyko, kaip čia pasakius, akademinis lūžis. Šiek tiek geriau pramokau anglų kalbą, atsirado daugiau drąsos ir ambicija susipažinti su vakarietiška akademine aplinka. Tuomet, jau grįžęs iš D. Britanijos, sąmoningai ieškojau galimybių išvykti į vakarus ir mokytis rimčiau. 1994 metais baigiau bakalauro studijas Vilniaus universitete, įstojau į magistrantūrą, bet joje net nepasimokiau, nes 1995 metais sudalyvavau nacionaliniame Fulbrighto stipendijų[3] konkurse. Tai buvo vienas iš pirmųjų Fulbrighto konkursų, ir tų stipendijų buvo vos kelios. Jos beveik visos buvo išdalintos gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams. Aš praktiškai buvau vienintelis humanitaras, kuris ją gavo. Tai buvo mano kelias du metus studijuoti JAV. Man net buvo galimybė pasirinkti universitetą. Rinkausi tarp dviejų universitetų. Išvykau 1995 metais studijuoti magistro studijų Brandeis universitete.[4] Na ir tas kelias tęsėsi toliau, vienas dalykas vedė prie kito. Magistro studijoms pasibaigus, atsirado galimybė stoti į doktorantūrą. Įstojau net į kelis universitetus Amerikoje ir Kanadoje. Tačiau praktiškai, tik du iš jų pasiūlė geresnes finansines sąlygas. Pasirinkau Toronto universitetą[5] ir 1997 metai įstojau į istorijos doktorantūros studijas.

Toliau skaityti „Tomas Balkelis: „Man buvo labai brangūs, svarbūs, tie ryšiai, aš apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir nusprendžiau sąmoningai grįžti į Lietuvą““