Irma Liauzun: man labai patinka Prancūzija, bet laiminga esu tik Lietuvoje

1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė sąlygas Lietuvos gyventojams savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Į užmarštį traukiantis sovietinės okupacijos laikų patirtims, kai išvykimas iš šalies buvo griežtai kontroliuojamas saugumo institucijų, vis daugiau Lietuvos gyventojų įvairiais tikslais ėmė išvykti į užsienį. Nors bendrame šiuolaikinės migracijos kontekste dominuoja taip vadinamieji ekonominiai emigrantai, nereiktų pamiršti ir išvykusių studijuoti, savanoriauti, įgyti patirties, pakeliauti ar meilės migrantų. Dalis išvykusiųjų po trumpesnio ar ilgesnio laiko sugrįžtą į tėvynę, kartu parnešdami ir gyvenimo užsienyje metu įgytas žinias, patirtis, įgūdžius, kontaktus ar tiesiog brandesnį požiūrį į Lietuvą.

Lietuvos nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“ nori atkreipti dėmesį į tokius žmones, kurie savo kantriu kasdieniniu darbu stato šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir visuomenės mūrą.

Viena jų – muziejininkė Irma Liauzun (g. 1973), po šešerių metų praleistų Prancūzijoje, grįžusi gyventi į Lietuvą.

Paprastai savo pašnekovus kalbindavome susitikę akis į akį. Deja, pandeminė situacija lėmė, kad šį kartą „pokalbis“ vyko raštu. Klausimus uždavinėjo Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Irma Liauzun – centre. Nuotrauka: Pasaulio lietuvių universitetas.

Miela Irma, gal galėtumėte papasakoti savo migracijos istoriją (kada, kaip, kur)?

Į Prancūziją išvykome 2011 m. rugpjūtį, automobiliu, į vyro gimtąjį miestelį šalies pietvakariuose.

Koks buvo išvykimo tikslas? Kaip įsivaizdavote, ar tai bus nuolatinis išvykimas ar laikinas?

Po ilgokų svarstymų nusprendėme, kad vyras perims tėčio įkurtą ir sėkmingai veikiančią įmonėlę, nes pats tėtis išėjo į pensiją. Tai padaryti skatino vyro tėvai – gal tiksliau būtų sakyti, siūlė tokią galimybę. Prisidėjo ir Lietuvoje aplinkybės: gyvenome Vilniuje nuomojame bute (kadangi vyras turėjo tik leidimą gyventi keliems metams, negalėjome planuoti įsigyti savo būsto, nes bankai neskolino), vyresnėlei dukrai negavome darželio ir kt. Tačiau išvykimo priežastis nebuvo nepritekliai ar skurdas. Man taip pat atrodė, kad yra gražu ir prasminga tęsti šeimos sukurtą verslą, kad ir kuklų, bet jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikusį. Taigi, nusprendėme kartu su vyru, kad pabandyti verta. Apie ilgalaikę perspektyvą negalvojau, tačiau maniau, kad kažkada anksčiau ar vėliau grįšim į Lietuvą.

Toliau skaityti „Irma Liauzun: man labai patinka Prancūzija, bet laiminga esu tik Lietuvoje“

Pasirodė paskutinis 2020-ųjų BaltHerNet naujienlaiškis

Paskutiniame šiemet Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje paliečiama nemažai aktualių temų iš lietuvių diasporos gyvenimo bei jos paveldo tyrinėjimų: aptariami rudenį įvykę Seimo rinkimai, per kuriuos pasaulio lietuviai išrinko savo atstovę, –  Aušrinę Armonaitę; Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų indėlis nuotolinių pamokų projekte „Lietuva–Vašingtonas“; dideli pokyčiai žurnalo „Pasaulio lietuvis“ gyvenime; naujas režisierės Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas – Simo Kudirkos istorijai skirtas „Šuolis“; jau ketvirtąjį kartą Nacionalinėje bibliotekoje surengta Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencija (šių metų tema buvo „Atminties politika Lietuvoje: tendencijos, iššūkiai ir galimybės“). Paminimas ir mūsų skyriaus praktikantas – politikos mokslų studentas Augustas Alekna (Vilniaus universitetas, TSPMI). Šį ir senesnius naujienlaiškio numerius rasite čia >>

Organizacija BaltHerNet įkurta Tartu (Estija) 2008 m. pradžioje. Siekta suvienyti muziejus, archyvus, bibliotekas ir kitas institucijas, kuriose kaupiamas ir tyrinėjamas Baltijos šalių diasporos paveldas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka aktyviai dalyvauja organizacijos gyvenime.  BaltHerNet naujienlaiškis pasirodo keturis kartus per metus. Leidžiamas anglų kalba.