Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt

Parengė Rima Dirsytė


Ateitininkai – viena didžiausių ir seniausių lietuviškų katalikiško jaunimo organizacijų, įkurta 1911 m. Pavadinimas pasirinktas nuo 1910 m. Kauno moksleivių katalikų išleisto rankraštinio laikraštėlio „Ateitis“.  Ateitininkų šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje! (Omnia Instaurare in Christo!) “, o 1933 m. išspausdintoje Stasio Šalkauskio „Ateitininkų ideologijoje“ galutinai suformuoti ateitininkų principai ir ideologijos esmė.  

Į organizaciją priimami mokiniai, studentai, nariais laikomi ir mokslus baigę organizacijos nariai (sendraugiai). 1930 m. Švietimo ministerijai uždraudus moksleivių kuopeles vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose ateitininkai viešai veikė aukštosiose mokyklose. Sovietinių okupacijų laikotarpiu ateitininkų veikla laikyta antivalstybine, organizacija veikė išeivijoje. Lietuvoje ateitininkai atsikūrė 1989 m., į Lietuvą persikėlė ir pati organizacija – Ateitininkų federacija.

Moksleivių ateitininkų sąjunga – bene gausiausia ir plačiausiai išsišakojusi iš visų Ateitininkų federacijos padalinių. Veiklos pradžioje,1912 m., ateitininkų moksleivių buvo apie 250 (studentų – apie 50), 1930 m. ateitininkų moksleivių sąjunga turėjo 27 kuopas (apie 3550 narių), o 1940 m. jie sudarė ketvirtadalį visų Lietuvos moksleivių, viso apie 11 000 narių.[1] Mokyklose dar veikė jaunųjų ateitininkų (7-14 metų amžiaus moksleivių) sąjunga, veiklos pradžioje suorganizuota į kankliečių ar žiediečių kuopeles.     

Kaip nusakė patys ateitininkai, jų veiklos tikslai buvo „noras lavintis, savaimingai dirbti, susidaryti vispusišką bei pastovią pasaulėžiūrą <…> įprasti į organizacinį darbą, išmokti viešai reikšti savo mintis ir jas logiškai dėstyti, gilintis į atskiras mokslo ir meno sritis“.[2] Tam tikslui pasitarnavo rankraštinė moksleivių spauda. Kuopų laikraštėliai teikė galimybę moksleiviams mokytis rašyti, redaguoti, taisyti kalbą, maketuoti, naudotis šapirografu, platinti savo spaudą, rinkti aukas, tvarkyti sąskaitas. Iš tų laikraštėlių redaktorių ir bendradarbių išaugo visa eilė talentingų spaudos darbuotojų, laikraštėliai parodo pirmuosius kūrybinius bandymus žmonių, vėliau tapusių žymiais poetais,  rašytojais, kultūros veikėjais. Antai Biržų moksleivių ateitininkų  „Inkarėlio“ laikraštėlyje buvo spausdinami Bernardo Brazdžionio eilėraščiai. Šiaulių ateitininkų kuopos filosofų–literatų sekcijos laikraštį „Ateities žiedas“ redagavo Kostas Korsakas ir pan.

Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas didelis rankraštinės savilaidos spaudos rinkinys (F135-Laikraštėlių kolekcija) – 653 pavadinimų 1732 vienetai. Didžiąją jo dalį sudaro tarpukario moksleivių laikraštėliai. Bemaž visi jie į biblioteką pateko prieškarį. 1940 m. pabaigoje biblioteka pradėjo priiminėti sustabdytos veiklos draugijų ir organizacijų archyvus. Neabejotina, kad kartu buvo priimti ir įvairiaisiais būdais spausdinti laikraštėliai. 1941 m. spaudos kolekcionierius pedagogas Jonas Kirlys bibliotekai perdavė 10 000 egzempliorių periodinės spaudos rinkinį. Tenka apgailestauti, kad pokario metais didelė jo dalis buvo sunaikinta. Dabar iš esamo laikraštėlių rinkinio per 280 leidinių pažymėti J. Kirlio bibliotekos antspaudu. Fondas pildomas ir dabar. Keletas laikraštėlių saugoma pavienių asmenų (Zenono Ivinskio, Vytauto Steponaičio) fonduose. Rinkinio didelis trūkumas – komplektų fragmentiškumas. Dažniausiai išlikę tik pavieniai numeriai.

Inkaras (F135-345) – ankstyviausias rinkinyje saugomas laikraštėlis
Toliau skaityti „Tarpukario moksleivių ateitininkų laikraštėliai portale epaveldas.lt“

Tomo Venclovos atviro laiško kelionė per Atlantą

Nors atviras laiškas rašomas konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei, toks laiškas paskelbiamas viešai. Visgi vienas žymiausių atvirų laiškų Lietuvos istorijoje, Tomo Venclovos atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, negalėjo būti publikuotas oficialiojoje spaudoje.  Laiške Venclova pabrėžė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.“

Laiškas platintas iš rankų į rankas. Dabar dažnai teigiama, kad pirmą kartą laišką publikavo  Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių laikraštis „Akiračiai“. Visgi tai yra šioks toks netikslumas: „Akiračiai“ (1976, Nr. 2, p. 4) laišką perpublikavo iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (1975, Nr. 19). Visgi publikacija „Akiračiuose“ verta dėmesio: po T. Venclovos tekstu publikuotas kitas atviras laiškas  — V. Trumpos atsakymas T. Venclovai.

Laiško tekstas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“:  http://www.lkbkronika.lt/index.php/19-kronika-1975-m/870-laiskai-ir-pareiskimai

Laiškas „Akiračiuose“ (1976, Nr. 2, p. 4): https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003640252