2021 vasario – Puslapis 2

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti

Atnaujinta virtuali paroda „Kelmė yra mano Lietuva ir mano Jeruzalė“

Kviečiame aplankyti atnaujintą virtualią parodą >>

Icchokas Meras – žymus rašytojas ir ypatingo likimo žmogus. Rašytojas gimė 1934 m. spalio 8 d. Kelmės žydų šeimoje. Dar anksti vaikystėje neteko tėvų. Jis pats dėl laimingo atsitiktinumo liko gyvas. I. Meras užaugo skurdžiai gyvenančioje daugiavaikėje lietuvių Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje, kuri nepabijojo nacių okupacijos metais priimti į namus žydų vaiką. B. Dainauskienė Icchoką pakrikštijo ir užregistravo lietuvišku vardu ir pavarde. Taip Icchokas tapo Algirdu – septintu Dainauskų vaiku.

Dar besimokant mokykloje ėmė skleistis rašytojo talentas, tačiau vėliau jis pasirinko inžinieriaus profesiją. Kaip rašytojas I. Meras debiutavo 1960 m. su knyga „Geltonas lopas“. Vėliau pasirodė apsakymų rinkinys „Žemė visada gyva“ (1963 m.), romanai „Lygiosios trunka akimirką“, „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965 m.), „Mėnulio savaitė“ (1971 m.), apsakymų rinktinė „Senas fontanas“ (1971 m.). Tais pačiais metais „Pergalės“ numeriuose išėjo žurnalinis romano „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ variantas.

Toliau skaityti

Kęstutis Navakas: „Viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip mare nostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

Lorelei. Papildomi laiškai / Kęstutis Navakas. Metai. – 2016, Nr. 12

„Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei“, – 2016 m. atviravo Kęstutis Navakas, kai teberuošiant knygą „Lorelei. 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai“ (Vilnius : Kitos knygos, 2017) dalį tekstų publikavo mūsų bičiulis, literatūros žurnalas „Metai“ (2016 m., Nr. 12).[1] Ši knyga pratęsė anksčiau išėjusią – „Lorelei : 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (Kaunas : Kitos knygos, 2013).

„Meilės laiškai yra parfumerijos dalis. Čia svarbu netapti banaliam, negerti iš ėriuko pėdos. Manau, negėriau. Arba gėriau nedaug. Kartais mėgstu atsigerti ne tik iš ėriuko, bet ir iš dailininko Gustavo Klimto pėdos. Dar manau, kad viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“,[2]– 2013 m., po pirmosios knygos su laiškais Lorelei pasirodymo, svarstė Navakas. Tačiau jis neteigė supratęs, kas toji meilė yra: „Meilė yra tasai Higgso bozonas, kurio visi bando ieškoti, prisistatę ilgų požeminių vamzdžių. Ji atima mums protą, tačiau suteikia išminties. O kad suteiktų, tenka joje ne tik kilti, bet ir kristi. Jei nekrisi, vadinasi, nemylėjai.“ [3]

Vasaris – mėnuo, kai minima Meilės diena virtusi šv. Valentino diena – poeto gyvenime pažymėtas lemties ženklu. Navakas į šį pasaulį atkeliavo 1964 m. vasario 24 d. Pernai, 2020 m. vasario 16-ąją, Lietuvą apskriejo žinia, kad poeto jau nebėra.

Meilė ar meilės virto neatskiriama jo biografijos dalimi. „Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs. Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas. Bet labai stengėsi mylėti ir tuos, kuriems buvo įsipareigojęs, – du sūnus, žmonas. Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė“, – taip kolegą poetą po mirties prisiminė Giedrė Kazlauskaitė. [4]

Toliau skaityti

Bradūnas-poetas ir Bradūnas-redaktorius

K. Bradūnas „Draugo“ redakcijoje. Iš leidinio „Kazys Bradūnas. Archyvai” (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016).

1917 m. vasario 11 d. gimė poetas Kazys Bradūnas. Literatūrologai Manfredas Žvirgždas ir Viktorija Šeina jį pristato kaip JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorių, neabejotiną žemininkų-lankininkų kartos lyderį.[1]

Nacionalinės bibliotekos darbuotojams gerai žinomas rečiau arba tik tarp kitko paminimas faktas: K. Bradūnas ilgai, du dešimtmečius (1961–1980 m.), redagavo JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ priedą „Draugas. Mokslas, menas, literatūra“. Ne veltui literatūros tyrinėtojas Kęstutis Keblys kadaise yra pasakęs, kad Bradūnas-redaktorius drąsiai gali rungtis su Bradūnu-poetu. Su Bradūnu-redaktoriumi susipažinti padės 2017 metų pabaigoje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista Kazio Bradūno kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė „Kertinė paraštė“.[2]

Jeigu norite prisiminti, kaip skamba poeto eilės, visiškai nebūtina per pusnis ir ledą kulniuoti į biblioteką. K. Bradūno knygų rasite „Epavelde“:

Įaugom Nemuno upyne / Kazys Bradūnas. – 1990

Sutelktinė. D. 1 / Kazys Bradūnas. – 2001

Sutelktinė. D. 2 / Kazys Bradūnas. – 2001

„Epavelde“ rasite ir jo redaguotą „Draugo“ kultūrinį priedą:

Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 1949-

Toliau skaityti

Virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta edukacinėmis veiklomis

Kviečiame į atnaujintą virtualią parodą >>

Praėjusiais metais Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta virtuali paroda „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ papildyta keturiomis edukacinėmis užduotimis. Jos padės Lietuvos mokytojams supažindinti vyresnių klasių moksleivius su lietuvių išeivijos istorija ir jos žiniasklaidos raida po 1990 metų.

Prieš 30 metų už Lietuvos ribų virė ir tebeverda aktyvus lietuviškas gyvenimas, kurio natūrali dalis yra žiniasklaida – pradedant tradiciniais laikraščiais, baigiant šiandienėmis interneto svetainėmis, socialiniais tinklais, forumais ir tinklaraščiais. Parodos lankytojai ras ne kruopščiai surinktą išsamią bibliografiją, o štrichus bei pavyzdžius, kurie leis susidaryti gyvybingos ir pokyčiams atviros žiniasklaidos svetur paveikslą.

Virtuali paroda kviečia susipažinti su laikraščiais ir žurnalais iš Europos, JAV, Pietų Amerikos, Kanados ir Australijos. Ypač gausiai ir įvairiai JAV lietuvių periodinei spaudai – atskiras skyrius. Apie JAV lietuvių spaudos aktualijas užsimenama ir apžvelgiant lietuvių išeivijos spaudą, perkeltą į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.

Dėmesio skiriama ir užsienio lietuvių radijo bei televizijos laidoms. Tendencija keltis į virtualią erdvę detaliau apmąstoma pristatant lietuvių bendruomenių užsienyje interneto svetaines.

Edukacinių veiklų gairėse moksleiviams siūloma atsakyti į klausimus iš parodos, sukurti savo klasės laikraštį, radijo laidos šaukinį, žiniasklaidos priemonės logotipą.

Toliau skaityti

Virtuali paroda „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary“

Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.

Toliau skaityti