Parengė Dalia Tarailienė
Šį pavasarį, kovo 14 d., minime 115-ąsias teisininko, literato, vertėjo Juozo Žagrakalio gimimo metines (1906–1977). J. Žagrakalio vaikystė prabėgo Šiaurės Lietuvoje, Tetervinuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Jis mokėsi Linkuvos gimnazijoje, vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. 1928 m. J. Žagrakalys baigė studijas ir užsiėmė advokato praktika Kaune, Zarasuose. Vėliau jis mokytojavo Panevėžio Prekybos mokykloje, bendradarbiavo daugelyje Lietuvos laikraščių – „Naujojoje Romuvoje“, „Šaltinyje“, „Ryte“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Skudučiuose“, leido ir redagavo „Teisininko“ žurnalą (1937–1940) Zarasuose. Jis išvertė Paulo Kellerio apsakymų rinkinį „Suvytę lapai“ (1935), Sigridos Unset romaną „Kristina“ (1934–1935), parašė keletą grožinės literatūros kūrinių – apsakymų, novelių, literatūrinių vaizdelių. 1945 m. J. Žagrakalys buvo ištremtas į Sibirą, vėliau kalėjo Kazachstane. 1956 m. grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Biržuose ir pradėjo nuosekliai talkininkauti Lietuvių kalbos ir literatūros bei Istorijos institutams, rinkdamas etnografinę, tautosakos ir kalbos medžiagą.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomame J. Žagrakalio dokumentiniame palikime išliko nemažas pluoštas etnografinių Pasvalio, Biržų, Zarasų ir kitų apylinkių XIX a. pab.–XX a. pr. valstiečių ir miestiečių buities, trobesių, amatų, žemdirbystės, papročių aprašymų. Viename iš jų (F117-165) – arbatos gėrimo ceremonija ūkininkų sodyboje XX a. pradžioje, J. Žagrakalio 1976 m. užrašyta pagal iš Biržų kilusios žmonos Paulinos Aukštikalnytės pasakojimą.
Pasakojimo tekste dažnas polonizmas „imbrikėlis“, kurį savo apsakymuose vartojo ir literatūros klasikė Žemaitė. Anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, čia tarsi susiduriame su „daiktų dvilypumu, kaimietiškumo susimaišymą su poniškumu, apie tai kalba ir samovarėlis, imbrikėlis“[1]. Savo pasakojime tai akcentuoja ir P. Aukštikalnytė.
„Arbata iš seno skaitėsi pas mus poniškas gėrimas, ne kasdieniškas […]. Ant aukšto ligi šios dienos guli trys […] virduliai: 10 litrų, 6 litrų ir 4 litrų. Kaip kada būdavo arbatos gėrėjų, tokio didumo ir virdulį reikėjo kaisti. […] Virduliai variniai ar mėsinginiai (žalvariniai), bet vario spalvos, iš vidaus baltinti[…] Kūrenami medžio anglimis […]. Kai reikia užkaisti virdulys, pirma jis pripilamas vandens, ir ne bet kokio vandens, bet atnešto iš šaltinio. O tas šaltinis buvęs ant Apaščios upės kranto […]. Kitiems reikalams vandenį semdavosi iš kieme esamo šulinio, kuris […] nebuvęs toks skanus ir šaltas. Kai virdulys pripiltas vandens, tada į kūrenamąjį vamzdelį įdeda 3–4 angliukus, po to uždega saują šakaliukų ir įleidžia virš tų angliukų. Ir kai tik šakaliai įsidega, tad ant jų vėl užmeta 3–4 angliukus ir įstato kaminėlį, apie 50 cm ilgio. Po to anglių prideda pagal reikalą, kol virdulys užverda. Jei pasitaikydavo, kad apatinės skylutės virdulio užsikemša pelenais […] ir blogai traukia, tada nuėmę kaminėlį ir užmovę bato aulą padumia orą, kol prapučia tas skylutes ir po to anglys gerai dega. […] Kai vanduo užverda, tuomet ima imbrikėlį (arbatinuką), įdeda į jį 1–2 šaukštelius arbatžolių ir užpila verdančiu virdulio vandeniu. Nuėmus kaminėlį, uždeda „fajerką“ (viršutinę virdulio dalį, kuri [į] viršų kiek platėja ir šonuose turi skylutes, ir užsimauna ant virdulio tūtelės viršutinės dalies, kaip ir kaminėlis. Ir ant „fajerkos“ stato imbrikėlį. Kadangi pro skylutes vyksta traukimas, tai imbrikėlis neatšąla ir jame arbata pritraukiama, vanduo virsta arbatos esencija […]. Imbrikėlis buvo standartinis, porcelianinis, su dangteliu ir čiaupelis turėjo sietelį su skylutėmis, kad į stiklinę nepatektų arbatžolės. Po to virdulys nunešamas į tą kambarį, kur bus geriama arbata ir statomas ant atskiro staliuko, pirma padėjus tokį pat mėsinginį padėklą, kad ant stalo nepribyrėtų pelenų […]. Į stiklinę pirma įpila esencijos, o po to prileidžia vandens. Stiprumą taikydavo pagal svečio pageidavimą. Jeigu būdavo 2–3 viešnios, tai stiklines prisipildavo pačios, o jei daugiau – tai šeimininkė pripildavo. Prie arbatos ant stalo gulėdavo cukraus atskiroje stiklinėje cukrinėje. Jų būdavo balto stiklo ir mėlyno. Cukrus būdavo keleriopas. Seniau dažniausiai iš galvų priskaldytas, vėliau gabalinis ir smulkus. Stiklinės statomos ant lėkštučių ir prie jų paduodamas šaukštelis. Su šaukšteliu viešnia pasiima cukraus. Be to, šalia cukrinės būdavo padedamas specialios žnyplelės, su kuriomis būdavo galima pasiimtą cukraus gabaliuką susmulkinti iki norimo didumo. Dalykas tas, kad arbata daugiausia būdavo geriama nesaldant jos stiklinėje, bet cukrų atskirai įsidedant į burną […]. Prie taip geriamos arbatos paduodavo uogienės ir kokių nors sausainėlių. O jeigu kada arbatą gerdavo su stipresniu užkandžiu, pav., pyragu, sviestu, dešra, kumpiu […], tada duodavo smulkų cukrų, uogienės nedėdavo, bet kartais padėdavo pieno tai arbatai užsibaldtyti. Arbata buvo moterų gėrimas. Vyrams duodavo tik tada, jeigu kuris paprašydavo“.
[1] www.šaltiniai.info/files/literatura/LGOO/Viktorija_Daujotytė._Žemaitė.LG8702A// žr. internete 2021-03-12