Poetas Marcelijus Martinaitis Vytauto Landsbergio užrašuose iš 1989-ųjų pabaigos

2021-ųjų balandžio 1-ąją poetas veikėjas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) būtų minėjęs 85-metį. Dažnai primirštame, kad literatūros klasikai – ir žmonės, gyvenę įvairiaplanius gyvenimus. Dažnas Lietuvos rašytojas užsiimdavo ir visuomenine veikla, įsitraukdavo į politiką. M. Martinaitis čia nebūtų išimtis.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) lyderio Vytauto Landsbergio 1989 metų pabaigos užrašuose tarp daugelio kitų pasirodo ir Martinaičio pavardė. M. Martinaitis tada buvo LPS Seimo ir Seimo Tarybos narys, SSRS liaudies deputatas. Įdomu, kad M. Martinaitis paminimas ir kaip poetas. Viename puslapyje užsirašyta: „Double Day leidykla svarsto Marcelijaus Kukučio baladžių išleidimą.“ Veikiausiai omenyje turėta stambi JAV leidybos kompanija „Doubleday“. 1989 m. V. Landsbergis asmeniškai bendravo su buvusiu diplomatu Heywardu Ishamu, vienu iš pagrindinių „Doubleday“ leidyklos redaktorių. Pasak rašytojos, vertėjos Laimos Sruoginis (Laimos Vincės), jos į anglų kalbą išversti M. Martinaičio (1936–2013) ciklo „Kukučio baladės“ fragmentai nuo 1989 m. publikuoti įvairiuose literatūriniuose leidiniuose. Tačiau visas „Kukučio baladžių“ vertimas į anglų kalbą išėjo tik 2011 m. (vertė Laima Vincė): Martinaitis, Marcelijus. The Ballads of Kukutis. Todmorden: Arc Publications, 2011.

Toliau skaityti „Poetas Marcelijus Martinaitis Vytauto Landsbergio užrašuose iš 1989-ųjų pabaigos“

Motiejus Valančius: ar jis kalba man?

Vilija Baublytė


Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį?


Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?

Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos. 

Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias. Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto. 

Vyskupas Motiejus Valančius. 1867 m.
Toliau skaityti „Motiejus Valančius: ar jis kalba man?“