2022 gruodžio – Lituani(sti)ka

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

BBC radijo prodiuserio **Valo Gielgudo** šventinis sveikinimas **Unei Baye** (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti

Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

Parengė Diana Norkūnienė

Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcionierius, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus.

Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Vytauto Steponaičio rankraščių fondas – F25. Jame – medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 metais rašytų „Mano atsiminimų apie Vytautą Steponaitį“ 4 sąsiuvinyje randame išsamią informaciją apie sutuoktinio kolekciją ir jos perdavimą tuometinei Lietuvos TSR respublikinei bibliotekai: „Respublikinei bibliotekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių (abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25–28).

Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti, jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – portale epaveldas.

Šiandien norime pristatyti baigiamą tvarkyti V. Steponaičio surinktą vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekciją. Šios kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti mūsų bibliotekos specialistų, o aprašai patalpinti Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Šiuo metu, tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Toliau skaityti

Džiugių švenčių!

INGA VINČIŪNIENĖ: Sayakos Muratos knygos „Kombinio moteris“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas. I. Vinčiūnienę Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla apdovanos specialiu prizu už kūrybiškiausią šioje leidykloje išleistos knygos anotaciją. Sveikiname!

Knygos centre – Kombinis – nedidelė maisto ir buities prekių parduotuvė Japonijoje, ir jame jau 18 metų dirbanti Keiko Furukura. Moteriai 36-eri metai, ji netekėjusi ir bevaikė, turinti išsilavinimą, tačiau visą savo gyvenimą pradirbusi vienintelėje darbovietėje – Kombinyje. Per ilgus metus Keiko „pergyveno“ nesuskaičiuojamą kiekį kolegų ir viršininkų. Ji neturi pomėgių ar susidomėjimo objektų, todėl yra tobula darbuotoja. Jei tik reikia, Keiko gali dirbti bet kada – ir per šventes, ir savaitgalį, net naktį. Ar minėjau, kad Kombinis dirba 24 h per parą?

Atrodytų, KAIP galima taip ilgai stovėti vietoje ir neturėti jokių ambicijų?! Greičiausiai Keiko yra nelaiminga, greičiausiai ji gyvenimo dugne ir tiesiog negali pakęsti savęs ir tos monotoniškos kasdienybės… Nustebsite, bet Keiko viskas gerai. Ji jaučiasi patogiai atlikdama rutinines užduotis. Jai patinka gyventi vienai ir dirbti Kombinyje. Keiko neturi jokių didesnių pomėgių. Tiesą, pasakius, darbas Kombinyje yra centrinė jos gyvenimo ašis. Ji jaučiasi realizuojanti save dėliodama prekes ir maloniai aptarnaudama klientus. KAS čia per absurdas? KAIP taip išvis gali būti!

To nesupranta nei Keiko šeima, nei aplinkiniai. Ne veltui jaunesnioji sesuo netgi išmoko Keiko pateisinti savo keistą gyvenimo būdą: „Negaliu keisti savo darbo, nes esu silpnos sveikatos“. Pati Keiko supranta, kad tiek ji, tiek jos gyvenimas yra kitokie, todėl stengiasi išvengti nepatogių situacijų, o jei reikia dėl šventos ramybės net pameluoti.

Visgi, kitoks žmogus yra nepatogus aplinkiniams. Gerieji žmonės siūlo pagalbą – gal supažindinti su vienišu vyriškiu? Gal padėti susirasti naują darbą? Ne? Jei atsisakai pagalbos, tai būk maloni, bent pateik logišką paaiškinimą. KODĖL renkiesi taip gyventi? KODĖL tau nesvarbu? KODĖL?

Pasakodama šią knygą, mintyse matau metalo spalvos Kombinį ir girdžiu kasos aparatų pypsėjimą. O kaip jūs reaguotumėte sutikę Keiko? Ar daug iškiltų klausimų KODĖL?

Anotuojama knyga: Sayaka Murata, Kombinio moteris, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

Kalba neredaguota.

Kazimiera PETKEVIČIŪTĖ: Lucios Berlin knygos „Namų tvarkytojos vadovas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Suaugusiųjų kategorija

Tai – ne vadovėlis, kaip tinkamai išsivalyti namus ar spintas. Ar kaip tapti tobula šeimininke. Ar gyvenimą pagaliau susitvarkyti.

Ši knyga netaps retritu, kuriam pasibaigus gyvensite laimingai ir sąmoningai. Ji – ne saviugdos kursas, kuris įtikins, kad galite tapti balerina, net jei esat pensijoj ir niekada nešokot. Tai ir ne kaučerio, kuris po savaitės žada teigimas transformacijas, išmintis.

Veikiau atvirkščiai. Nelengvi darbai. Šeima. Vaikai. Žalingi santykiai su vyrais. Viešosios skalbyklos. Vienatvė. Buitis. Alkoholizmas. Pasimetę ir meilės išsiilgę žmonės. Lyg ir nieko išskirtinio, išskyrus patį gyvenimą. Nes ir Lucia Berlin novelės itin autobiografiškos.

O visgi. „Namų tvarkytojos vadovas“ – knyga, pilna mažų, nuoširdžių vilties blyksnių. Jie gali greit užgesti, bet atrodo gyvybiškai reikalingi. Lyg sėdėtum suverstam kambary apsunkusia širdim, bet atsistotum, prasivertum langą ir įsileistum vidun gaivaus pavasario oro. Ir akimirkai pasidarytų lengviau. Nuo to nepradėtum pasiutusiai tvarkytis nei kambario, nei gyvenimo. Bet ir pro langą šokti irgi nebesinorėtų.

„Namų tvarkytojos vadovas“ – knyga žmonėms, ieškantiems, kaip susitvarkyti save, ir žinantiems, kad ne visada viskas pavyksta.

Anotuojama knyga: Lucia Berlin, Namų tvarkytojos vadovas, iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė, Vilnius: Kitos knygos, 2019.

Kalba neredaguota.

Elzė MĖLYNYTĖ (15 m.): Jerome’o David’o Salinger’io knygos ,,Rugiuose prie bedugnės“ anotacija

„Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Jaunimo iki 19 metų kategorija

Ar kada nors svajojote nuvykti į Niujorką? Pasisupti žymiojoje karuselėje, pavaikštinėti šio miesto nacionaliniame parke, pajusti Didžiojo obuolio skonį, išvysti garsiojo Brodvėjaus miuziklą? Šias svajones jums padės išpildyti J. D. Selindžerio romanas ,,Rugiuose prie bedugnės‘‘. Kūrinys, devynis kartus bandytas uždrausti mokyklose, dažnai vadinamas žudikų mėgstamu romanu. Taip yra ne be reikalo. Ši knyga yra dažnai asocijuojama su žymaus atlikėjo J. Lenono nužudymu. Kūrinyje pasakojama trumpa jaunuolių maišto simboliu tapusio šešiolikmečio Holdeno Kolfildo kelionė namo į Niujorką, kurios metu jis patiria daug nuotykių ir tuo pačiu metu tarsi kovoja su pačiu savimi. Romano eilutėse susipina skausmas ir džiaugsmas, pyktis ir susitaikymas, meilė ir neapykanta, džiaugsmas ir liūdesys. Laisvai liejasi alkoholis, rūksta cigaretės dūmai, tiesa virsta melu ir atvirkščiai. Neretai apie šią knygą žmonės kalba tokiais žodžiais: „negaliu pakęsti šio romano“, „neleiskite savo vaikams to skaityti“, „tragedija, tiesiog tragedija“, „tai yra pasityčiojimas iš tikros literatūros“. Tačiau ar tikrai taip yra? Į šį bei į tokius klausimus, kodėl suaugusieji dažnai meluoja vaikams, kur žiemą dingsta Niujorko centrinio parko antys, ką slepia, atrodo, idealus anglų kalbos mokytojas ponas Entonilis ir, žinoma, kaip susiklostys Holdeno Kolfildo kelionė bei tolimesnis gyvenimas, sužinosite tik perskaitę šį skandalingą kūrinį.

Anotuojama knyga: Jerome David Salinger, Rugiuose prie bedugnės, iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, Vilnius: Alma littera.

Kalba neredaguota.