Siūlome pasidomėti grožinės prozos knygomis, 2022-ųjų pabaigoje ir pačioje 2023-iųjų pradžioje pasiekusiomis Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu ieškote naujos knygos, apie kurią pozityviai atsiliepia literatūros kritikai, kviečiame pasidomėti recenzijomis kultūrinėje spaudoje – pavyzdžiui, „Literatūroje ir mene“, „Metuose“, „Naujajame Židinyje-Aiduose“, „Šiaurės Atėnuose“.
Saulėgrąžų Dievas : [romanas] / Liudas Dapkus. – Vilnius : Appy books [i.e. Appy foundation labdaros ir paramos fondas], 2022. – 287, [1] p.. – Tiražas 3000 egz.. – ISBN 978-609-96229-5-8 (įr.)
Liudas Dapkus romaną parašė 2022 m., kai daugelis negalėjo susikaupti dėl Rusijos sukelto karo. Mintis jam atėjusi po vieno pokalbio – jis susimąstė apie vykstančias didesnes slinktis: „Pasaulis, man tebebūnant studentu, pradėjo stipriai keistis, nors niekada nestovi vietoje: imperijos griūtis, visos tos viltys, kurios mus tuo metu aplankė, kad viskas eis tik geryn… [Francis] Fukuyama garsiajame veikale „Istorijos pabaiga“ pasakė, kad baigėsi karas, maras ir badas, dabar žmonija tik kurs ir klestės. Tai, ko gero, visgi yra klaida. Žmogaus prigimtis niekur nedingo. Kaip vienas herojus sako, karas yra vienintelis dalykas, kurį mes iš tikrųjų išmanome. Todėl pamaniau, kad reikia parodytį didesnį paveikslą.“
Saragosos vartai : romanas / Virginija Jasukaitytė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 163, [1] p.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-341-3 (įr.)
Džiugu, kad kolegė, buvusi Nacionalinės bibliotekos darbuotoja, Virginija Jasukaitytė išleido antrąją knygą. Lapkričio 30 d. romanas „Saragosos vartai“ pristatytas pas mus, bibliotekoje. Jaukiame vakare dalyvavo autorė V. Jasukaitytė, redaktorė Janina Riškutė, aktorė Žemyna Ašmontaitė, muzikė doc. dr. Gaila Kirdienė. Renginį moderavo literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
„RAŠAU apie tave, mergaite moterie, bevardę ir beamžę. Tu esi iš skirtingų laikmečių ir gali būti bet kuri iš mūsų, o mes – tavimi. Nes visos mes panašios, nors esame skirtingos ir skiriasi mūsų vardai. Bet visas jungia vienintelis KAŽKAS… Ar visa tai tikrai buvo, o jei nebuvo, tai kodėl negalėtų būti? Ir jeigu kartais pavadinsiu tave kokiu nors vardu, tai tikriausiai būsiu sugretinusi su kuria nors iš mūsų. Tai nebus klaida, nes mes visos esame tu…“, – teigia autorė.
V. Jasukaitytė baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete. Nuo 1980 m. dirbo Lietuvos knygų rūmuose, vėliau – Nacionalinėje bibliotekoje. 2021 m. debiutavo autobiografine eseistikos knyga „Gyvenimas yra laimė“ (LRS leidykla).
Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.
Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.
Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“
„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti, Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą. Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau, Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj, Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų, Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą, Nebegyvas – ir vienas, ir kitas. Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto, Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų, Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus. Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta. Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim, Jog išauš diena aštri ir perregima, Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“
Berklis, 1963
Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.
1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:
„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“
Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.
Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.
Romain Gary, „Aušros pažadas“
„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>
„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“
Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.
Prieš šimtą metų – 1923 m. sausio 10–15 d. – vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių. Prie Klaipėdos operacijos prisidėjo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas Jonas Budrys, lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“[1].
Į sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė. Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji rašė trilogijoje „… O buvo taip“(1977). Pateikiame keletą ištraukų:
„Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku – prieš ką. Na taip, prancūzai mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas – nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.
Tie sukilėliai – tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“ (p. 576)
„Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.
Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai. Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis“ (p. 585).
„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaipjau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę „Gaivinimo komitetui“. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus“ (p. 586).
„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs „Kaledonas“ – anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti – nežinau. Ten „Kaledono“ įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido: – Hip, hip, hura! Hip, hip, hura! Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų. Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“ (p. 587).
[1] Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 12.
Adela : eilėraščiai / Greta Ambrazaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 85 p. + 1 fotogr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-480-330-7
„Adela“ – antroji jaunosios kartos poetės Gretos Ambrazaitės knyga. G. Ambrazaitė debiutavo 2018 metais. Tuomet jos knyga „Trapūs daiktai“ buvo pastebėta ir įvertinta kritikų bei skaitytojų – poetei įteikta Jaunojo jotvingio premija, taip pat debiutinė knyga išrinkta 2018-ųjų „Metų knyga“ poezijos kategorijoje. Poetės autoriniai eilėraščiai išversti į keliolika užsienio kalbų. G. Ambrazaitė yra išvertusi Lotynų Amerikos autorių poezijos, sudariusi jaunųjų Sakartvelo poetų antologiją „Aidintys“.
„Adela Różewicz buvo mano proprosenelė. Nesu jos sutikusi, bet vardas, kaip laivas fantomas, liko klaidžioti po širdies vandenis. Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą“, – knygos idėją aiškina G. Ambrazaitė. „Adela“ jau sulaukė išskirtinio dėmesio – išrinkta geriausia lietuvių autorių poezijos knyga15min metų knygos rinkimuose.
TRIUŠIO URVAS
„Viskas praeis greičiau“ nei gausmas gatve pastebėję tave prisidengsim gaubtu kad šypsena neišsprūstų kai krisi, kai krisi vienodu tempu atgal į save kaip į tunelį
Akvanautai : eilėraščiai / Ernestas Noreika. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2022]. – 99, [5] p. : iliustr.. – ISBN 978-609-480-336-9
Ernestas Noreika – poetas, reperis, prozininkas, eseistas. Pirmosios eilėraščių publikacijos įvairiuose literatūros žurnaluose ir laikraščiuose pasirodė 2009 m. Poetas išleido tris poezijos knygas: „Povų ežeras“ (2012) – už ją apdovanotas Zigmo Gėlės premija, „Andalūzijos šuo“ (2016), „Apollo“ (2019) – už pastarąją paskirta Jaunojo jotvingio premija. „Akvanautai“ – ketvirtoji poeto knyga.
„Pasirodžius trečiajai Ernesto Noreikos knygai „Apollo“ (2019) buvo galima įsitikinti, kad poetas drąsiai renkasi nežemiškas teritorijas, po kurias vaikštinėja jo subjektas, nors poetinis skrydis į kosmosą atspindi ir kasdienybę bei sufleruoja, kad pats žmogus yra neišsemiama, besiplečianti visata. Naujajame rinkinyje plėtojamos sudėtingos vien tik išoriniais potyriais neapsiribojančios subjekto klajonės: neriama į savastį, kurios neįmanoma nei perprasti, nei aiškiai įvardyti. Tokiam komplikuotumui išreikšti E. Noreika pasirenka gelmės įvaizdį, kuris rinkinyje parodomas ne tik kaip baugus, pavojingas, pražūtingas, bet ir nepažįstamas, todėl viliojantis pasaulis“, – apie naująjį poezijos rinkinį rašo poetė, literatūrologė Ieva Rudžianskaitė.
