Mėnuo: 2023 sausio

Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų

Parengė Silvija Stankevičiūtė

Sausio 25 d. Vilnius švenčia garbingą 700 metų jubiliejų. Vilnius ir jo erdvės, gyventojai, atmosfera ne kartą tapo įkvėpimu ir tema įvairialypei menininkų kūrybai. Jo vietos, žmonės, garsai ir atspindžiai įamžinti dainose, kino filmuose, spektakliuose, paveiksluose, fotografijose ir daugelio kitų meno sričių kūriniuose… Nutarėme dar kartą žvilgtelėti, kokie skirtingi Vilniaus vaizdiniai, prisiminimai apie miestą atsiskleidžia rašytojų kūryboje – eilėse, prisiminimuose, prozos kūriniuose ir publicistikos darbuose.

Memorialinė lenta Czesławui Miłoszui ant Nacionalinės švietimo agentūros pastato (K. Kalinausko g. 7, Vilnius). Tarpukariu pastate veikė Žygimanto Augusto gimnazija, kurioje mokėsi Cz. Miłoszas.

Czesławas Miłoszas, „Niekad tavęs, mieste“


„Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,
Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų,
Kur varganas juda arklys ir žmogelis smulkus paskui plūgą,
Nebegyvas – ir vienas, ir kitas.
Taip, tas tiesa, nesuprato niekas bendruomenės anei miesto,
Kinų Lux ir Helios, Halperno ir Segalo iškabų,
Vaikštynių Šv. Jurgio gatve, pavadinta Mickevičiaus.
Ne, nesuprato niekas. Niekam nebuvo skirta.
Tačiau kai gyvenimas minta vien tik viltim,
Jog išauš diena aštri ir perregima,
Tai labai dažnai skaudžiai gaila.“


Berklis, 1963


Czesław Miłosz, Rinktiniai eilėraščiai, iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 108.

1980-aisiais atsiimdamas Nobelio literatūros premiją poetas Cz. Miłoszas apie savo jaunystės miestą Vilnių kalbėjo tokiais žodžiais:

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, − keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus, miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia.“

Czeslaw Milosz, Nobelio paskaita Švedijos mokslų akademijoje, Stokholmas, 1980 m. gruodžio 10 d., iš lenkų kalbos vertė Algis ir Barbara Kalėdos, Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2001, p. 28–29.

Skulptoriaus R. Kvinto kūrinys vaizduoja pirmosios meilės epizodą iš R. Gary romano „Aušros pažadas“. Arūno Sartanavičiaus nuotrauka, 2022.

Romain Gary, „Aušros pažadas“


„Tuomet mes laikinai apsigyvenome Vilniuje, Lenkijoje, „pakeliui“, kaip mėgdavo pabrėžti motina: laukėme, kol galėsime visam laikui išvykti į Prancūziją, kur turėjau „užaugti, baigti studijas, tapti ne bet kuo“. Nusisamdžiusi padėjėją, motina uždirbdavo mudviem duoną darydama moteriškas skrybėlaites mūsų bute, kuris pavirto „didžiuoju Paryžiaus madų salonu“. Išmoningai padirbtos etiketės įtikindavo klientes, kad skrybėlaitės yra garsaus tų laikų paryžiečio dizainerio Polio Puarė kūrinys. Su tomis kartoninėmis dėžėmis ji nepailsdama keliaudavo iš vienų namų į kitus – dar jauna moteris didžiulėmis žaliomis akimis, veidu, švytinčiu nežabotu motinišku ryžtu, kurio jokia abejonė negalėjo nei palaužti, nei pažeisti. Aš likdavau namuose su Aniela, kuri prieš metus išvyko drauge su mumis iš Maskvos. Tuomet mūsų materialinė padėtis buvo apverktina, paskutinės „šeimos brangenybės“ – šį kartą tikros – jau seniai buvo parduotos, o Vilniuje, kur sniego krūvos palei nešvarias pilkas siena nuolat didėjo, buvo siaubingai šalta. Skrybėlaites pirko gana prastai. Kai motina grįždavo iš savo žygių, namų savininkas kartais palaukdavo jos laiptinėje, kad pareikštų, jog išmes mus į gatvę jei per dvidešimt keturias valandas nesumokėsime nuomos. Ir dažniausiai nuoma būdavo sumokėta per dvidešimt keturias valandas <….>


„16-ojo Didžiosios Pohuliankos namo kiemas mano atminty liko kaip ta didžiulė arena, kur išėjau gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. Patekęs į jį pro senus arkinius vartus išvysdavai vidury didžiulę plytų krūvą – liekanas šaudmenų fabriko, kurį partizanai susprogdino per patriotines lietuvių ir lenkų kariuomenių kovas; tolėliau – minėtoji malkinė, paskui dykra, apaugusi dilgėlėmis, su kuriomis nuolat kariaudavau ir tai buvo vienintelės išties pergalingos kovos mano gyvenime; pačiame kiemo gale stovėjo aukšta gretimų sodų tvora. Dviejų gatvių namai buvo atsukę nugaras į kiemą. Dešinėje driekėsi sandėliukai, į kuriuos įsigaudavau pro stogą, pakėlęs kelias lentas. Gyventojai juos naudojo kaip baldų saugyklas, ir jie buvo prikrauti lagaminų, skrynių, kurias aš atidarydavau numušęs spyną. Iš jų drauge su naftalino dvoku ant žemės išvirsdavo keistas pasenusių, iš mados išėjusių daiktų pasaulis; gaubiamas tos rastų lobių ir laivo katastrofos atmosferos praleisdavau tarp jų nuostabiausias valandas: kiekviena skrybėlaitė, kiekvienas batas, kiekviena dėžutė su sagomis ir medaliais bylojo apie paslaptingą, nepažįstamą pasaulį, kitų žmonių pasaulį. Kailinis boa, pigūs papuošalai, teatro kostiumai – toreadoro skrybėlė, cilindras, pageltęs kandžių sukapotas baleto šokėjos sijonėlis, įskilę veidrodžiai, iš kurių, regis, į mane žvelgė tūkstančiai paskendusių žvilgsnių, frakas, mezgniuotos kelnaitės, suplėšytos mantalijos, caro kariuomenės uniforma su raudonomis, juodomis ir baltomis medalių juostelėmis, sepijos fotografijų albumai, atvirukai, lėlės, mediniai arkliukai – visi tie sendaikčiai, kuriuos nugarmėjusi į dugną žmonija palieka po savęs ant kranto, – numirę, menki, keisti tūkstančių laikinų ir suvis išnykusių buveinių pėdsakai.<…>“


Romain Gary, Aušros pažadas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 41, 71–72.

Toliau skaityti „Kur skaitysi – vien tik Vilnius! Vilniui 700 metų„

Ieva Simonaitytė apie Klaipėdos krašto sukilimą

Parengė Arida Riaubienė

Prieš šimtą metų – 1923 m. sausio 10–15 d. – vyko Klaipėdos krašto sukilimas prieš šiame krašte įvestą tarptautinį Prancūzijos valdymą. Tai buvo vienas iš reikšmingiausių tarpukario Lietuvos politinių įvykių.  Prie Klaipėdos operacijos prisidėjo Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, žygio vadas Jonas Budrys, lietuvininkas Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas V. Krėvė-Mickevičius, būsimasis prezidentas Antanas Smetona, „tada tapęs Nepaprastuoju  Lietuvos įgaliotiniu Klaipėdos krašte ir gerai suvokęs Klaipėdos krašto integracijos į Lietuvą subtilybes“[1].

 Į sukilėlių gretas buvo „įrašyta“ ir tuo metu dar mažai žinoma rašytoja Ieva Simonaitytė. Apie Klaipėdos krašto sukilimą ir prie jo organizavimo prisidėjusius šio krašto gyventojus ji rašė trilogijoje „… O buvo taip“(1977). Pateikiame keletą ištraukų:

Klaipėdos krašto sukilėliai. Šilutės Hugo Šojaus muziejus

„Klaipėdos krašto sukilimas. Tiktai man dar vis neaišku – prieš ką. Na taip, prancūzai  mūsų valdovai ir saugotojai, nori mus išduoti lenkams. O buvo ir kažkoks atsišaukimas, ar viešas – nebžinau, į gyventojus vokiečius. Jie prašomi malšinti sukilėlius.

Tie sukilėliai – tai mes, Klaipėdos krašto lietuviai“ (p. 576)

„Jau tą patį sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams, einantiems  sargybą ar ką ten, ruošė užkandžius ir virė arbatą.

Kažkokiais ypatingais sumetimais ėmė plaukti sukilėliams dovanos. Jas siuntė Klaipėdos pirkliai. Pasirodė centneriniai gabalai ar net bačkutės sviesto (o mes, miesto gyventojai, parduotuvėse sviesto jau kiek metų nebuvome matę); pasirodė centneriai cukraus! Taip, cukraus! O paprastai  jo ir vaikams nebuvo. Patalpos užverčiamos juoda ir balta duona. O girnų dydžio sūriai, o metrinės dešros! Iš kur visa tai išlindo? Man atrodo, kad buvo taip: juk vis dar neaišku, koks tasai sukilimas, jis gali būti ir vienoks, ir kitoks. O galų gale Petisne žinojo, su kuo jam reikia kovoti, kai šaukėsi miesto gyventojų vokiečių pagalbos. O pirkliams rūpėjo sukilėlius palenkti į savo pusę dovanomis“ (p. 585).

„Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaipjau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę „Gaivinimo komitetui“. Visi ištekliai iš Direktorijos sandėliuko buvo pervežti pas Saugą. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus“ (p. 586).

„Ponia Vanagaitienė buvo po priėmimų. Juk buvo atvykęs „Kaledonas“ – anglų karo laivas. Jo įgula pritarė sukilėliams. Juk ir mudvi buvome Šaulių namuose, kur buvo iškilmingas mitingas ar kaip ten pasakyti – nežinau. Ten „Kaledono“ įgula šoko ant kėdžių ir rėkė, kiek gerklės leido:
– Hip, hip, hura! Hip, hip, hura!
Mudvi su Marta stovėjova ir verkėva, matydamos tiek daug draugų.
Adomas Brakas pasakė karštą prakalbą ir lietuviškai, ir… vieni sakė, kad prancūziškai, o kiti sakė, kad angliškai, nes vienas „Kaledono“ karininkas pasakęs kažkokiai poniai, kad, girdi, „lietuvių kalba esanti panaši į anglų, nes jis, na, kad ir ne viską, bet daug ką supratęs“ (p. 587).

[1] Kova dėl Klaipėdos: įvykiai ir žmonės 1918–1923 m. = Struggle for Klaipėda: events and people: [leidinys skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos 90-ies metų sukakčiai paminėti]. [Sudarytojai  Zita Genienė, Vygandas Vareikis] ; [vertėjas Vidmantas Štilius]. Klaipėda: [S. Jokužio leidykla-spaustuvė]: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2013, p. 12.