Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas
Jaunimo iki 15 metų kategorija
Laiminga pasakaitė
Aš paseksiu pasakaitę
Apie Vilnių ir mergaitę.
Nors seniai tai viskas buvo,
Kaip gerai, kad nieks nežuvo!
Vilniuj pilį statė tvirtą,
Šalies sostine vadintą.
Kad per amžius čia stovėtų,
Apie ją visi kalbėtų!
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvio darbas
Jaunimo iki 15 metų kategorija
Mano knygų lentynoje gyvena berniukas Benas. Jo namai yra anglų rašytojo Deivido Valjamso kūrinyje „Močiutė plėšikė sugrįžta“, bet jis labai neramus ir mėgsta nuotykius, todėl kartais išsprunka pasivaikščioti po mano sapnus, biblioteką, net į Vilnių gali nusigauti ir ieškoti juodos katės… Berniuko istorija labai juokinga, vien nuotykiai su Anglijos karaliene daug ką pasako. Benas turi tėvus. Kuo jie ypatingi? Beveik niekuo. Berniukui atrodo, kad jie jo nemyli, bet taip nėra.
Toliau skaityti „Juozas TARAŠKEVIČIUS (11 m.): David’o Walliams’o knygos „Močiutė plėšikė sugrįžta“ anotacija”Parengė Arida Riaubienė
Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.
Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.
Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“. Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“ ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“. Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba, šias knygeles įsigijo pati.
Pradedantys rašytojai Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.
„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.
Toliau skaityti „Ieva Simonaitytė apie rašymą”