Parengė Dalia Cidzikaitė
Didžioji dauguma dabartinių Springfieldo (Ilinojaus valstija) JAV lietuvių yra kilę iš angliakasių emigrantų, į Ameriką iš Lietuvos atvykusių 20 amžiaus pradžioje. 1914 metais lietuvių bendruomenę Springfielde sudarė apie keli tūkstančiai lietuvių. Springfieldo lietuviškos Šv. Vincento Pauliečio parapijos įrašuose randame, jog 1914-siais bažnyčiai priklausė per 500 lietuviškų šeimų, o tarp 1909 ir 1919 metų joje buvo pakrikštyti 1 063 lietuviai kūdikiai. Vis dėlto šie skaičiai nenurodo tikrojo tuometinių lietuvių skaičiaus, mat nemažai lietuvių, būdami socialistinių įsitikinimų, bažnyčiai nepriklausė arba lankėsi kitose miesto katalikiškose bažnyčiose, kaip antai Šv. Aloyzo, Šv. Petro ir Povilo ar Šv. Juozapo.
Šiandien užtikę tokias pavardes kaip Sitki, Nevitt, Yoggerst, Ulak ar Chesnut, kažin ar pagalvotume, jog šie žmonės galėtų būti lietuvių kilmės. Tikrovė tokia, kad jau ketvirtoji Springfieldo lietuvių karta ne tik kad nekalba lietuviškai, nesilaiko lietuviškų papročių, bet ir neretai nežino, jog jų proseneliai yra iš Lietuvos.
Manoma, jog šiandien 20 000 iš 200 000 Sangamon apskrities gyventojų turi lietuviško kraujo: jie yra 2000 lietuvių, kurie atvyko prieš šimtmetį, palikuonys. Todėl 2015 metais JAV išleista Sandy Baksys knyga A Century of Lithuanians in Springfield, Illinois ypač vertinga savo genealogine ir kraštotyrine informacija.
Knygos personažais tapo daugybė prieš šimtą metų Springfielde gyvenusių pirmosios emigrantų bangos lietuvių. Jų, priklausiusių įvairiems socialiniams sluoksniams, gyvenimų istorijos – ir trivialios, ir netikėtos. Ne viena tų istorijų – sunkios darbo sąlygos anglies kasyklose, mažas uždarbis, gausios šeimos ir nelengva emigranto dalia, bandant prisitaikyti prie amerikietiško gyvenimo būdo, buvo dešimčių, jei ne šimtų to meto lietuvių emigrantų likimas.
Nors Baksys istorijos trumpos ir fragmentiškos, jose pavaizduoti personažai – gyvi ir ryškūs. Štai į Ameriką iš Anglijos nelegaliai patekęs Mike‘as Rackauskas, ilgus metus nugarą lenkęs anglies kasyklose, tarp vietos lietuvių tapo žinomas kaip „U. S. Mike“, mat jis pirmasis savo kaimynystėje įsigijo Amerikos valdžios obligacijų. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir kiti angliakasiai, sakę, jog jei Mike‘as perka obligacijas, nepakenks, jei jų įsigys ir jie.
Kitus Springfieldo lietuvius pažinojo ne tik vietos lietuviai, bet ir amerikiečiai. Pasak knygos autorės, didelė tikimybė, jog baldus to meto springfildiečiai pirkosi ne kur kitur, o JAV lietuvio Tisckos parduotuvėje „Tisckos Furniture Store“. Namą, kuriame gyveno, greičiausiai statė lietuviai Billas ir Alas Klutnickiai, o paskolą namui suteikė Gusas Wisnosky iš Ilinojaus nacionalinio banko arba Walteris Rodutskey iš „Credit Union“.
Valgyti lietuviai paprastai ėjo į Gudausky (pravarde „Butch“) restoraną „Steak House“ arba tokius lietuviškus restoranus kaip „Saddle Club“ arba Raymond K. Stockaus „Fairview“. Vyrai vakarais po darbo ar savaitgaliais po bažnyčios būriuodavosi lietuvių užeigose: „Alby‘s“, „White City“, „Lapinskis“, „Bozi‘s“, „The Lazy Lou“ ir kt. O prireikus teisininko, kreipdavosi į advokatą Isidorių Yacktį.
Daugiau nei 300 puslapių knyga neprailgsta. Pasakojimus lydi gausybė nuotraukų, gautų iš knygoje aprašomų Springfieldo lietuvių šeimų ar pavienių asmenų. Pasak autorės, nuotraukos atsirado, nes ji nenorėjusi, jog knyga nebūtų vien tik šeimų genealoginių medžių rinkinys. Baksys nuomone, nuotraukos skaitytojui pasiūlo dar vieną papildomą žvilgsnį į to meto lietuvių gyvenimą, papročius ir istoriją.
2015 metais Draugas News paskelbtame interviu Baksys pastebi, jog jos per trejus metus surinkti Springfielde gyvenusių lietuviškų šeimų pasakojimai pirmosios kartos lietuvių emigrantų vaikams buvo paprasčiausia kasdienybė, todėl neverta jokio ypatingo įamžinimo. Tad Baksys knyga yra pirmasis bandymas pažvelgti į prieš šimtą metų centriniame Ilinojuje gyvavusią lietuvių bendruomenę, vietinių vadintą malonybiniu žodžiu – „Lietuvėlė“.
P.S. Du Sandy Baksys knygos egzemplioriai mūsų skyrių pasiekė per Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą Čikagoje ir ten rudenį viešėjusią prof. dr. Danutę Petrauskaitę. Ačiū.