Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.
Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6]. Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje bibliografijoje užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.
Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.
Knygos „Saninizmas – mano pasaulėžiūra[8]“ (1937) viršelyje yra įrašas, nurodantis bylos numerį ir dokumento numerį. Atlikus detalesnę paiešką LCVA, rastas Jono Polėsyros[9] skundas Vidaus reikalų ministrui dėl šios knygos sulaikymo. Skundas užregistruotas tuo pačiu numeriu, koks ir buvo įrašytas minėtos knygos viršelyje. Todėl galime daryti prielaidą, kad ši knyga į CVB pateko iš Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) Administracijos departamento.
Knygos „Žydų priešai – žmonijos priešai“[10] (1939) viršelio kairiajame kampe yra VRM Spaudos ir draugijų skyriaus ir buvusios Visuomeninio darbo vadybos[11] konfiskuotoms knygoms ir periodinei spaudai tikrinti komisijos pirmininko žurnalisto ir rašytojo Juozo Žukausko įrašas: „Sulaikyta 1939 VII.4“. Galime daryti prielaidą, kad šią knygą CVB perdavė VRM Spaudos ir draugijų skyrius.
Darbininkų žurnalo „Naujoji Gadynė“ (1923) pirmajame puslapyje yra neišaiškinto asmens įrašas raudonu pieštuku „Konfiskuota spaustuvėj“.
Cenzūros draustos knygos CVK buvo antspauduojamos specialiu antspaudu. Maždaug nuo 1921 m. cenzūros konfiskuotuose spaudiniuose buvo dedamas nedidelis, apvalios formos spaudas „Namon neišduodama“ V.C.K[12]. Tokį spaudą pavyko rasti šapirografuoto laikraštėlio „Elnys“[13] ketvirtajame 1922 m. numeryje, knygelių „Darbininkų vienybė“ (1921)[14] ir Justino Pilyponio romano „Klūbas nepatenkintų žmonomis“ (1929) viršeliuose.
Dalis draudžiamos spaudos į CVK pateko iš valstybės saugumo tarnybų bibliotekų, kaupusių cenzūros konfiskuotus leidinius – Kriminalinės policijos valdybos ir Valstybės saugumo departamento bibliotekų. LNB fonduose yra periodinių ir vienkartinių leidinių, turinčių ir Valstybės saugumo departamento knygyno spaudą.
Spaudos su cenzūros ženklais pavyzdžiai
https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=4103
1921–1922 m. Ukmergėje leisto šapirografuoto laikraštėlio „Elnys“ (1922, nr. 4) viršelis, kuriame apskrities viršininkas raudonu pieštuku pasirašo: „Ukmergės aps. viršininko uždarytas“. Dešiniajame kampe matyti Centrinio valstybės knygyno darbuotojų uždėtas apvalus antspaudas: „Namon neišduodama V.C.K.“
https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=12141
Rygoje leisto dvisavaitinio liaudies demokratinio laikraščio „Liaudies balsas“ (1928, nr. 3) pirmasis puslapis su Valstybės saugumo departamento knygyno spaudu.
https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=4797
Vilniuje leisto Lietuvos emigrantų socialdemokratų organo „Mūsų balsas“ (1933, nr. 1) pirmasis puslapis su Valstybės saugumo departamento knygyno spaudu.
[1] Knygynas – knygų, kitų spaudinių prekybos įstaiga, kurios komercinė veikla susijusi su pelno siekimu. Biblioteka – institucija, kaupianti, tvarkanti dokumentus. Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvoje knygynais buvo vadinamos ir bibliotekos. 1936 m. paskelbus Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, CVK tapo Centrine valstybės biblioteka – (toliau – CVB), o jo skyriai – valstybinėmis viešosiomis bibliotekomis.
[2] Vėlavičienė, Silvija. Asmeninių bibliotekų likimai XX a. Lietuvos politinių lūžių akivaizdoje. Knygotyra, 2002, t. 38, p. 107.
[3] Tomonis, Stasys. Gyvenimo vingiais. Tarp knygų, 1993, balandis, p. 40–43.
[4] [Nutarimas dėl Vokietijoje leistų spaudinių uždraudimo]. Kaunas, 1933, liepos 19. LCVA, f. 402, ap. 11, b. 355, lap. 165.
[5] Steponaitienė, A. Mano atsiminimai apie Vytautą Steponaitį. Kaunas, 1967. LNMMB RSRS, f25-28, lap. 176.
[6] Vytauto Steponaičio autobiografija. Kaunas, 1952, birželio 30. LNMMB RS, f25-14, lap. 2.
[7] Rimantas, Juozas. Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas: medžiaga straipsniui. S. a., [1960]. LNMMB RKRS, f47-1323, lap. 21.
[8] Polėsyra, Jonas. Saninizmas: mano pasaulėžiūra. Kaunas : [s.n.], 1937 ([Kaunas] : [A. Bako sp.]). 84 p.
[9] Tikroji autoriaus pavardė – Jonas Keisminas.
[10] Žydų priešai – žmonijos priešai. Kaunas: [išleido K. Paura], 1939. 34, [16] p.
[11] Visuomeninio darbo vadyba – valstybinė propagandos institucija, kurios tikslas buvo „[…] informuoti visuomenę apie tautos bei valstybės siekimus ir darbus“ – žr. Mačiulis, Dangiras. Apie dvi propagandines kampanijas XX a. tarpukario Lietuvoje. Inter-studia humanitatis, 2009, nr. 9, p. 119.
[12] Užrašo forma antspaude keitėsi.
[13] Laikraštėlį 1921–1922 m. Ukmergėje leido kunigas Aleksandras Chaleckis.
[14] Knygelę išleido 1921–1923 m. Kaune veikusi komunistinė knygų leidykla „Šviesa“, oficialiai vadinama kooperacine bendrove. 1923 m. valdžios įsakymu ši bendrovė buvo uždaryta.