Eimantas RIMKUS. „Po šimtą!“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvio darbas

Pagal Žemaitės kūrinį  „Dvejos laidotuvės, dveji palaikai“

Suaugusiųjų kategorija

---

Vieną žiemos rytą, tropniai pripustytą, viduryje sausio mėnesio, kuomet žemelė dar padengta pusnimis, nes kas naktį spaudžia šalna, o saulelė vos kaitina, pustė ir vėl. Javai, bulbės ir daržai –  viskas seniai nuvalyta, moteriškos ir vyrai triobose žiemavoja. Nuo Advento lig Velykų – pačios strugosios dienos… O ir šaltis toks, kad rytmetį pabudęs pagalvę turi plėšti nuo sienos, nes per naktį prišalo. Laikas jau kelti, o bobos dvi, samagono aną vakarą prilakusios, vis dar pučia į akį. Nori atsikelti – atgal akis merkiasi, širdis salsta, miegas be jokios soties.

Lauke pusto, sninga, vėjas ūžia: tai didžiau, tai vėl mažiau, bet visiškai nesustoja. Tokiu laiku labai maigu miegoti – miegti, miegti ir kaskart daugiau nori. Bet norėk nenorėdamas –  bildin į triobos duris Aldona.

– Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau bus, ar pasaulio galas, – kalbėjo moteriškė.

– A! Kad miegojau, tai miegojau, sakyk, Alde, kas buvo? – pabudusi iš miego paklausė Jonienė.

– Gerai pūtei į akį, – tarė kaimynė, – ir aš taip norėjau, bet su tais bieso zakonais ir prikazais savo… Važiavom su gaspadorium į miestą – žaltys žandaras neišleido, sako, karantinas, turit savo krautuvę. Apsisukom su gaspadorium ir grįžom namo, kiaulės ėsti ko neturi, šunes loja… Tiek tatai naujienų, kaimyne, kai žinosi ką – užsuk.

– Agne, lipk iš lovos! – atsiduso Jonienė.

– Aldė buvo, ko norėjo? – paklausė ta.

– Mus uždarė, neišvažiuosim į miestą –  stovi su milinėm žandarai ir nei įleidžia, nei išleidžia…

– Ar pablūdo! Padėk, Dieve…

Jonienė su Agne susirūpinusios sukosi apie pusrytį. Pievų kaimas buvo nedidelis, vos penkios triobos: vienoj gyveno Aldona su gaspadorium ir penkiais vaikais, antroj  – Vėplys, senbernis buvo, baisus vyras, trečioj –  gražus, jaunas ir  baisiai bagotas ūkininkas Ramūnas, žaltys, prisgrobęs žemių buvo, valdžioj sėdėjo, tiek ir tedirbo. Ketvirtoj – Jonis su Jadvyga ir penktoj – Agnė su Joniene. Šioji nebuvo Jonio žmona, bet ant šieno kadais su anuo buvo sukritę. Toks tatai tas Pievų kaimas, kaip ir visi kaimai:  neduok žmogui paėst, duok išgerti. Gali gert, kol turi ko, bet baigės Agnei su Joniene velnio lašai, o ką darysi, reikėjo mėginti į miestą važiuoti.

Vis dar tankiai snigo, žandaras Saulius, kaip pridera ištikimam valdžiai žmogui, prie kelio dežiūravo ir nieko į miestelį nenorėjo įleisti.

– Pons, klausykit, mes taip greit į krautuvę  – op ir atgal! Ir mes patenkintos, ir jums, pons, gerai, – kalbino Saulių Jonienė, dar šilta iš vakarykščių išgertuvių.

– Bobos, nešat skudurus atgal žvyrkeliais savais! – piktai subarė žandaras.

– Tu matai koks, išeiti neleidžia, gerti neleidžia, kas toliau? – ėjo iš proto Agnė.

– Tik maukit namo nezaunijusios, nes taip padarysiu, kad ne tik gerti negalėsit, bet ir iš ko nusipirkti neturėsit, – šnypšdamas pasakė Saulius ir dešine ranka pamojavo į Pievų kaimo pusę.

Bobos nusiminusios kluikino namo. Sprogti baltakę noras buvo baisiai didelis, reikėjo sugalvoti dar ką nors. O dar kai moteriškos pamatė, kad žandaras  Ramūnėlį praleido į miestą, tai kraujas gyslose visai užvirė.

– Agne, matai, kokie žalčiai – savus praleidžia, daro ką nori, o mus gyvuliais laiko! Draugai tatai atsirado, gerti nusipirkti leidžia tik iki aštuntos, ryte irgi turi į akį dėti iki dešimtos, nes anksčiau nė negausi… Svieto pabaiga,– dejavo Jonienė.

Grįžo abidvi namo, suko galvas, kaip išvažiuoti, kaip samagono nusipirkti. Septynios dienos prabėgo. Kožną dieną vis mėgino, melavo, kad mirtinai pas daktarą reikia lėkti – nepraleido, sakė, kad pašaro arkliui – nepraleido, nusipynė iš eglišakių vainiką, sakė –  į kapus važiuoja – irgi neišleido.

Dar septynios dienos prabėgo, o ir šalčiai nesitraukė, numirė nušalus Agnė. Laidotuvės buvo, aplink triobą krutėjo negausus būrelis žmonių, būtų gausus, tai Saulius baudą būtų surašęs. Daugiausiai senų moteriškių, ne tik iš Pievų kaimo, bet ir Žiogelių kumetyno atvyko – leido tarp kaimų valdžia susieiti, tik į miestą neįleido, –  Dievas žino, kuo tie ponai ten kitokie.

Kaime visais laikais buvo dvi šventės: veselė ir laidotuvės, tada visas kaimas susirinkdavo ir gaspadorius kiaulę pjaudavo, ir lyg pat ryto visi gerdavo, tik šįsyk gerti ko nebuvo…

Triobos durys iki galo atdaros, prieš duris triobos gale numirėlė, baisiai pasipūtus, laiminga. Jauna dar buvo moteriškė. Jonienė dega grabnyčią kertėje po langu, aplink grabą susėdusios davatkėlės poteriauja, reiškia visi atgailus Jonienei, kaip čia tokia jauna Agnė numirė. Ėjo pakasynos į pabaigą, grabą reikėjo išnešti,  į miesto kapus vežti. Atidundėjo vežikas, grabą įsidėjo ir Jonienė sykiu įsiritino į vežimą. Agnė numirė, o Jonienė baisiai laiminga su švogeriu sėdėjo. Žiū, grabo šonas prasivėrė, išlindo ir Agnė. Švogeris išsižiojo, žandikaulius atsilupo, pristabdė arklį.

– A mieste jau? – klausia Agnė.

– Mieste, mieste, – tarė Jonienė. – Vacy, vežk mus iki krautuvės, namo pėsčios šunkeliais pareisim.

– Tik greits būk – šventa diena, reik spėti iki trijų, – pridėjo Agnė.

Švogeris Vacys vis dar nepratarė nei žodžio, paleido motriškas prie krautuvės ir nudūmė toliausiai. Agnė su Joniene nusipirko tris butelius samagono ir nulingavo į kaimo pusę.

– Agne, po šimtą! – prasuko vieną butelką Jonienė.

---

Kalba neredaguota