LK: Herbjørg Wassmo knygos „Septintas susitikimas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ


Autorės atsiųstos nuotraukos

Puslapis… penki… dešimt… 15 min… 30 min… 60 min…

Padedi knygą į šalį. Bet mintys vis dar ten… susitikime. Gal pirmame, gal antrame, o gal sustojusiame laike tarp jų.

Dar nežinai, kad dabartis ir praeitis per puslapius pynėmis pinsis. Dar nežinai, kad du žmones ištiks trumpi susitikimai ir ilgi išsiskyrimai, o tarp jų ir inertiškas gyvenimas. Dar nežinai, kad stebins charakterių tvirtybė… nudunksės drąsūs ir nedrąsūs pasirinkimų žingsniai… kad aplinka nevisad bus palanki… talentas iškels į aukštumas, bet suksis lyg ant briaunos moneta, kurios vienoje pusėje unikalus ,,aš”, kitoje – tie, kurie vertins ir bandys žūtbūt racionalizuoti, rasti talento paaiškinimą… Galiausiai Meilė. Ne, nebanali, kaip daug kam gali pasirodyti. Išnešiota ir išsūpuota per šešis susitikimus, kol gAli pradėti savarankišką gyvenimą. Tikra.

Tad tiesiu ranką ir kviečiu į ,,Septintą susitikimą” su Herbjørg Wassmo ir pagrindiniais knygos herojais.

Šiek tiek pavydu tiems, kam šis susitikimas bus pirmasis. Gal rasite NET vieną atsakymą į šiuo metu kažkur kairiajame viršutiniame krūtinės plote graužiantį klausimą…


Kalba neredaguota.

KristinaU.: Jurgio Kunčino knygos „Tūla“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ


Autorės atsiųsta nuotrauka

Klajoju pro raudonai nutviekstas Bernardinų sienas…
Mano laisva siela, manęs nieks nesustabdys,
Ir neįspraus į rėmus, jau smilkstančios realybės.
Kaip dūžtanti banga į širdį maną atsitrenkia, o Tūla, manoji meilė Tau.
Tas jausmas grynesnis už bet ką kitą šiame kieme. Šiame mieste. Šioje žemėje.
Kreipiuos aš į Tave, o Tūla, ir nelaukiu atsakymo.
„Susikūriau Tave iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos…“
Šioje bohemiškoj erdvėj.
Bijau, kad mane paspirsi it kokį sukirmijusį grybą.
Kunkuliuojanti Vilnelė neš mane pasroviui.
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man“.
Kaip šikšnosparnis, lekiodamas viršum, stebiu Tave.
Tu tokia sava. Kaip gerai, kad kiti nesupranta, kokia Tu ypatinga.
„Tavo drovi, pasyvi šypsena“.
Truputis mirties ir truputis gyvenimo.
Tai mano jausmo istorija, Tūla, deja, bet ne Tavo. Ir niekada nebebus Tavo.
Valkata inteligentas.
Karti laisvė.
Griūvanti santvarka.
Įstabioji mano Tūla.
Palikai mane.
Nebėra Tavęs.
Ar buvai Tu išties, ar Tavęs nė nebuvo?..
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man…“


Kalba neredaguota.

Kotryna ULAN: Aristotelio „Poetikos“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ


Autorės atsiųsta nuotrauka

Taip, mama visiškai teisi. Naujose knygų lentynose nieko neįmanoma rasti. Štai jau pusvalandį ieškau Aristotelio raštų, traukiu knygas iš lentynų, stumdau, kilnoju ir vėl kraunu atgal. O senoje sekcijoje, kuri visa buvo prigrūsta knygų, iškart rasdavau bet kurią, nors jos buvo sukrautos ir vienos ant kitų, ir vienos už kitų. Apspurę ir, mano manymu, negražūs viršeliai man nepatikdavo, tad tokias „negražiausias“ knygas tylomis perkeldavau už nepermatomų sekcijos durelių.

Kai senoji sekcija iškeliavo, užsakėme grakščias knygų lentynas kone iki lubų. Dalį knygų atidavėme į makulatūrą (ideologiškai pasenusias ir kelias pačias negražiausias), o kitas sudėliojau į naujas lentynas pagal spalvas, aukštį ir temas, vienas gulsčiai, kitas stačiai. Pagaliau tvarka. Pamažu erdvios lentynos vėl apaugo naujomis knygomis, tik jau spalvotais viršeliais, storais ir kietais, prastesnio ir geresnio popieriaus. Ir kai reikia ką nors surasti, niekada nerandu. Nebūna toje lentynoje, kurioje turėtų, tada tenka viską iškilnoti. Kaip šįkart. Niekaip nesuprantu, kas ne taip su grakščiomis knygų lentynomis, kuriose knygos sudėliotos pagal spalvas, temas ir aukštį. Vis atrodo, kad lentynos tyčia paslepia, praryja tą knygą, kurios reikia, užkiša į man nematomą lentyną, tada šiepia blizgias ir spalvotas išrikiuotų nugarėlių iltis.

Toliau skaityti „Kotryna ULAN: Aristotelio „Poetikos“ anotacija”

Gabija ŠIMKEVIČIENĖ: Mari Poisson ir Saros Poisson knygos „Šabaš“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

 Kategorija NUO 16-os METŲ


Autorės knygų lentyna

– O dabar pasikalbėkime apie Jūsų brangiausią knygą lentynoje Mari Poisson ir Sara Poisson ,,Šabaš“. Ar tiesa, kad ši knyga keliavo su Jumis į gimdymo namus ?

– Taip.

– Gal galite daugiau papasakoti, kaip tai nutiko? Jei ne paslaptis, kokia knygos apimtis, jei atradote vietos krepšyje?

– 560 puslapių. O išties tai buvo pirmojo karantino skaitinys, kuris mane ramino už lango dauginantis virusui ir artėjant gimdymo reikalams. Jaučiau kaip Olė mane sučiumpa savo rankomis ir pasakoja savo išgalvotas istorijas, kurios gal ne visai prie širdies Mari ir Sarai.

– Kuo patraukė jus ši knyga?

– Viršeliu.

– Kuo jis toks ypatingas?

– Puošia lentyną taip pat, kaip gražiausia šeimos atostogų nuotrauka.

Toliau skaityti „Gabija ŠIMKEVIČIENĖ: Mari Poisson ir Saros Poisson knygos „Šabaš“ anotacija”

Tęsiame kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją

Šią savaitę pratęsėme Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriuje prieš kelerius metus susiformavusią kultūrinių (savi)edukacijų tradiciją. Laiks nuo laiko visi kartu einame lankyti archyvų, muziejų. Šį kartą nutarėme giliau pasidomėti rašytojų kasdienybe ir buitimi.

Aplankėme du muziejus: Vinco Mykolaičio-Putino memorialinį butą-muziejų bei Venclovų namus-muziejų. Pasak kolegų, nedidelė išvyka buvo šviežio oro gurkšnis. Sužavėjo muziejų jaukumas, gilios gidžių žinios. Sužinojome, kad spalva, kurią geriausiai skyrė Mykolaitis-Putinas, buvo geltona (todėl bute ant svetainės stalo geltonuoja katpėdėlės). Išvydome pirmąją Tomo Venclovos knygą: 1946 m. savilaidos būdu išleistus  „Daugiakojus“ (kaina – 20 kapeikų). Kaip matyti iš nuotraukų, Venclovų namuose-muziejuje išbandėme baldų patogumą.

Dėkojame puikioms gidėms – Brigitai Daugėlaitei ir Silvijai Stankevičiūtei! Jeigu svarstote, kaip praskaidrinti rudens vakarus ir savaitgalius, siūlome užsukti į šiuos muziejus! Jie ir liko jaukūs it namai.

Jeigu susidomėjote, užfiksuotų akimirkų rasite albume socialiniame tinkle „Facebook“ >>

„Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pas sau dovanoji…“

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skyrėme rašytojų įamžinimo temai: domėjomės, analizavome, ieškojome įvairių įamžinimo formų. Neseniai įdomus įamžinimo ženklas (tiksliau, žinia apie jį) „surado“ mus. Liepos mėnesį rašytojui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, akademikui Vytautui Martinkui greta Eržvilko miestelio bibliotekos atidengtas vardinis ąžuolo suolelis – jurbarkiečio meistro Juozo Videikos meno kūrinys. Rašytojas gimė tuose kraštuose, Jerubiškių kaime, mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 metais. Neužmiršo nei savo gimtinės, nei Eržvilko. Vietos bibliotekoje jis dažnas svečias – su savo kūryba, knygomis ir prisiminimais.

Įdomu tai, kad suolelį puošia rašytojo mintis, išsakyta per Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro inicijuoto pokalbių ciklo su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais interviu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios.

Vytautas Martinkus

Visas interviu su V. Martinkumi>>

Visas pokalbių ciklas>>