Kategorija: Be kategorijos

Lietuvių poezija ir poetai JAV: Gintarė Remeikytė (Ginta V. Remeikis)

Balandis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – Nacionalinis poezijos mėnuo. Ši šalis labai reikšminga  ir lietuvių poezijos istorijoje: čia gyveno ir kūrė Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas… Išeitų nepaprastai ilgas poetų pavardžių sąrašas. Mes balandį pristatysime poetes ir poetus, kurie, spėjame, Lietuvoje žinomi kiek mažiau (arba kurių ryšiai su Amerika primiršti). Pirmoji – Gintarė Remeikytė (Ginta V. Remeikis). Remeikytė ilgą laiką buvo priskiriama prie „jaunųjų lietuvių poetų kartos“ Amerikoje. Jos poeziją labai vertino K. Bradūnas.  

Dalijamės Velykų laikotarpiui tinkama Remeikytės publikacija iš JAV lietuvių laikraščio „Draugas“ šeštadieninio kultūrinio priedo (2005, lapkr. 26, p. 5 ): http://www.draugas.org/archive/2005_reg/2005-11-26-PRIEDAS-DRAUGAS-i9-16.pdf 

Jos eilėraščių taip pat rasite : http://www.tekstai.lt/tekstai/549-remeikyte-gintare/5649-gintare-remeikyte-eilerasciai-is-jaunuju-poezijos-rinkinio-keturi-1986

Taip pat siūlome dr. Dalios Cidzikaitės 2016 m. parengtą straipsnį „Literatūrinį gyvenimą JAV prisiminus“: http://www.draugas.org/literaturini-gyvenima-jav-prisiminus/ Tada atsiminimais apie lietuvių poezijos išeivijoje „karštymetį“ pasidalijo Vitalija Bogutaitė-Keblienė ir Eglė Juodvalkė, dabar jau iškeliavusi amžinybėn.  

Norite kurti, tačiau nedrįstate?..

Pixabay iš Pexels nuotr.

Neretai užsimenama, kad karantinas yra proga susitelkti į nustumtus hobius, ilgai atidėliotus darbus, kuriems reikia atsidėjimo. Norite rašyti, kurti, tačiau nedrįstate, baiminatės papildyti grafomanų gretas?.. Galbūt drąsos įkvėps kūrybinio rašymo kursai, 2020 m. vykę Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Lektoriai labai skirtingi, tad galite pasirinkti tą, kurio arba kurios rašymo stilius, kūrybos matymas Jums asmeniškai artimesnis.

Susitikimas su Migle Anušauskaite: https://www.youtube.com/watch?v=AInCBxjbxdg&t=368s

Su Giedre Beinoriūte: https://www.youtube.com/watch?v=fETLp4ABBIw

Susitikimas su Mariumi Buroku: https://www.youtube.com/watch?v=V9YppPIRtgI&t=804s

Susitikimas su Laura Sintija Černiauskaite: https://www.youtube.com/watch?v=W07fc1CF5wI&t=483s

Susitikimas su Ilona Ežerinyte: https://www.youtube.com/watch?v=_sWFLLvTxSQ

Toliau skaityti „Norite kurti, tačiau nedrįstate?..”

Prancūzija Lietuvos rašytojų akimis: Herkus Kunčius, „Būtasis dažninis kartas“

 Vilnius: Tyto alba, 1998

Paryžiuje. Deimantės Žukauskienės nuotr.

Vakare vaikštau po Monparnasą, kažkada skleidusį legendines istorijas, kuriomis patikėjo visas pasaulis. Analfabetai, nepraustaburniai ir aferistai sugebėjo įtikinti buržujus, kad yra nepakartojami, genialūs, todėl verta už juos brangiai mokėti. Monparnaso aukso amžius jau baigėsi. Dabar jame gyvena kino žvaigždės, gaunančios milijoninius honorarus, kokie nors Rytų europiečiai, laiku supratę, kas yra nepakeliamas būties lengvumas. Regiu jų dabartinę būtį, kurią labai sunku būtų įvardyti nepakeliama, nors jie visais būdais ir stengiasi rašyti prancūziškai ir, kaip patys sako, įveikę vieną sakinį pasijunta lyg įkopę į Everestą. Aš jiems nepavydžiu. Einu susikišęs rankas į kišenes. Gera nieko neveikti.

Negaliu atsižavėti gražuolėmis, vairuojančiomis automobilius. Ilgai stoviu prie šviesoforo, nors čia ir ne Vokietija. Tikiuosi sulaukti dar gražesnės. Pasiseka. Ji vairuoja raudoną jaguarą. Pagyvenusi. Man žalia, jai raudona. Neinu. Žiūriu į ją. Užsidega geltona. Ji pastebi mane ir nuvažiuodama pamoja. Man tai lyg eliksyras.


Stoviniuoju Sen Mišelio bulvare ir negaliu apsispręsti, kur patraukti. Bankininkų šiaurinis Paryžius už Senos dar nykesnis, Monmartro disneilendas koktus. Galėčiau eiti į Šiaurės ar Rytų geležinkelio stotį, tačiau tai jau būtų desperatiškas veiksmas, patvirtinantis, kad visiškai neturiu vaizduotės. Nenoriu pasiduoti, todėl ramstau sieną ir galvoju: atgal? pirmyn? į dešinę? kairėn? Visos galimybės šį sekmadienį
vienodai atgrasios. Žinoma, galėčiau prisėsti kavinėje, tačiau kas nuo to pasikeis – diena juk nevirs naktimi. Prisimenu gražų romano pavadinimą – „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“. Iš tiesų tiksliai pasakyta. Galima būtų pridurti: ir už dienas, ir už naktis, ir už viską.


Išsitraukiu knygą iš kišenės ir imu skaityti: „Meile mano, labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Parodyčiau savo mylimiausias gatves, kurias išvaikščiojau prieš pusšimtį metų tuščiu pilvu; nuvesčiau į kavines, kuriose rašiau knygą, vėliau suteikusią man laisvę ir nepriklausomybę. Labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Aš tau noriu jį atverti tokį, koks jis kadaise buvo. Noriu parodyti miestą, kurio jau nebėra. To aš labiausiai šią minutę noriu. Noriu ir meldžiu – vyk su manimi“.

Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė

Tradicijos karantino fone: įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija

Vasario 17 d.  jaunai rašytojai Linai Simutytei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija (buvo įprasta premiją įteikti per Vilniaus knygų mugę, tačiau pandemija šiek tiek pakoregavo įprastinį ritmą).  L. Simutytei premija skirta už apsakymų rinkinį „Miesto šventė“. „Nuo pat paauglystės man Jurga buvo svarbi kaip laisva menininkė, kūrėja. Jurgos asmenybė man atrodė nepažabojama, norėjosi ir pačiai išsilaisvinti. Man labai patinka Jurgos ilgi sakiniai, klampumas, metaforiškas kalbėjimas. Rašymas atsirado, siekiant užpildyti tuštumą. Šiandien Pelenų diena – ir pelenai, ir sniegas, viskas labai simboliška. Jos literatūrinė galia tęsiasi“, – kalbėjo L. Simutytė.[1]

Jurgos Ivanauskaitės atminimo formų novatoriškumas atskleidžiamas parodoje „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Joje užsimenama apie tradiciją, susijusią su premijos teikimu: laureatas gauna simbolinį sėkmės drambliuką iš rašytojos sukauptos kolekcijos. Apmaudu, kad parodos dabar neįmanoma apžiūrėti gyvai. Siūlome peržiūrėti videogidą (J. Ivanauskaitei skirta parodos dalis pasirodo nuo apytikriai 07:30 min.)

[1] https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai/2021/02/17/paskirta-j-ivanauskaites-premija; https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1346492/ivanauskaites-premija-iteikta-linos-simutytes-knygai-isdrisus-baime-neatsitraukia

Nacionalinė biblioteka prisideda prie Nacionalinės moksleivių akademijos žiemos sesijos

Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai © Mindaugo Meilučio nuotr.

Vasario 17–19 d. vyksta tradicinė Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) žiemos sesija. Dėl šalyje paskelbto karantino šiemet ji persikelia į virtualią erdvę. Septynių sekcijų vadovai paruošė įdomias dalykines biochemijos, chemijos, fizikos, informatikos, ekonomikos, matematikos bei lietuvių filologijos mokslų programas. Jau ne pirmą kartą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyrius prisideda prie lietuvių filologijai skirtos dalies įgyvendinimo.

Šį kartą Lietuvių filologijos sekcijoje, kurios veiklose dalyvaus dvi dešimtys gabių mokinių iš visos Lietuvos, dominuos kūrybiškumo tema. Filologams dalykinius užsiėmimus ves Liutauras Degėsys (Vytauto Didžiojo universitetas), Regimantas Tamošaitis (Vilniaus universitetas) ir Vytautas V. Landsbergis. Penktadienį baigiamąją diskusiją apie kūrybiškumą surengs Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus darbuotojos Deimantė Žukauskienė, Valda Budreckaitė ir Silvija Stankevičiūtė, 2020-ųjų pabaigoje ir šių metų pradžioje NMA dalyviams paruošusios kelias nuotolines užduotis.

Toliau skaityti „Nacionalinė biblioteka prisideda prie Nacionalinės moksleivių akademijos žiemos sesijos”

Saulė DANIULAITYTĖ. „Atsitraukimas“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Jurgio Savickio novelę „Kova“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 18 m.)

Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

Vitnė – aukšta džiūsna gandro kojomis, vaikščiodavo iškėlusi galvą it povas, didžiuodamasi savimi. Tėvų pavadinta Vitne, nes, tėvui vaiko gimimo belaukiant, seselės leido visą Whitney Houston albumą, kol vyras įsiminė dainas through and through. Jorūnė buvo vidutinybė, o ir vardą tėvai parinko senamadiškai – močiutės garbei.

Vos pabaigusios mokyklą, abi Vilniaus naktiniame klube „Pantera“ suviliojo identiškus dvynius: Mindaugą ir Matą.  Tarp prakaituotų ir uždususių studentų šie išsiskyrė tuo, kad atrodė kaip iš paveiksliuko – jų ryškiai balti dantys blizgėjo, turbūt ten pat „nupoliruoti“, o prakaitas jiems suteikė populiarų „šlapių plaukų“ įvaizdį.

Aplinkiniai stebėjosi kaip Jorūnė, užsidėjusi pusės centimetro storio akinius ir apsirengusi lyg eidama šieno pjauti, patraukė savojo Mato akį. Jie atrodė kaip iš skirtingų planetų. Jei vaikinas priminė taurųjį Neptūną, tai Jorūnė – kraterių išvagotą Mėnulį, kuris kaip tikras palydovas nuo vaikystės sekiojo paskui savąją Žemę – Vitnę.

Kaip bebūtų keista, broliai draugėms pasipiršo vienu metu ir karališkas vestuves, kaip priklauso Mindaugui, atšventė kartu. Abu jautėsi pamišę iš meilės – nešė išrinktąsias, rungdamiesi tiltų skaičiumi. Pasisekė, kad vaikinų bicepsai  buvo ištreniruoti – nebūtų pernešę nei Jorūnės, Mato pyragais lepintos, nei Vitnės, vis mažiau beprimenančios popdaininkę, kurios garbei pavadinta.

Brolių keliai išsiskyrė, baigus universitetą: Matas buvo kiek didesnis romantikas ir svaičiojo apie vaikų drabužių liniją (žmonos pilvelyje gyveno nemenkas „žirnis“) , Mindaugas – apie ką nors panašaus į „Topo centrą“. Šiojo viltims buvo lemta išsipildyti.

Toliau skaityti „Saulė DANIULAITYTĖ. „Atsitraukimas“”