Kategorija: Be kategorijos

Lietuviška lopšinė

Pastaraisiais metais pasirodė nemažai grožinių knygų apie Lietuvą sociopolitinio virsmo laikais (XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje): Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“, Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“… Sąrašas darosi vis ilgesnis. Lietuva permainų laikais domina ir užsienio rašytojus. Šiemet išėjo kanadiečio Mott Gordon romanas „Lithuanian Lullaby“ („Lietuviška lopšinė“), kuriame pasakojama apie mūsų šalį 1987–1997 m.

Knygoje yra 3 pasakojimo linijos, jos visos paliečia Lietuvą, bet viena fokusuojasi į kovą už nepriklausomybę. Dariaus personažas simbolizuoja naująją erą: nuo sovietinio kario, emigranto į Didžiąją Britaniją, Oksfordo studento, protestuotojo prie Televizijos bokšto, Seimo nario ir galimo derybininko stojant į Europos Sąjungą. Dariaus žmona vengrė Vana ir amerikietis personažas Džordžas Lietuvoje gyvena nepriklausomybės pradžioje. Anų laikų sunkumai ir atsivėrusios galimybės pristatomos jų akimis […]Džordžo personažas sulipdytas iš kelių žmonių, o Dariaus buvo įkvėptas vieno tikro asmens. Prieš tapdamas mokytoju Kanados Trento universitete studijavau politikos mokslus ir priešpaskutiniais metais susipažinau su ten pagal mainų programą atvykusiu studentu iš Lietuvos Dariumi Žeruoliu. Darius tiesiog degė įvykiais, kurie tuo metu vilnijo per Europą. Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia buvo milžiniškos vilties laikas, bet drauge ir nenuspėjamas. Dariaus entuziazmas buvo užkrečiantis. Baigdamas universitetą parašiau Dariui, kuris buvo sugrįžęs į Lietuvą, prašydamas padėti rasti savanorio mokytojo darbą. Jis rado, ir draugai esame 30 metų

Mott Gordon

Interviu su autoriumi rasite portale „Lrytas.lt“>>

Kelias ištraukas iš knygos publikavo JAV lietuvių žurnalas „Bridges“ (Vol. 45, No. 3 / April 2021).

Žymus aušrokas – Aleksys Churginas

Parengė Dalia Cidzikaitė


Šiaulių dramos teatro spektaklio „Bernardos Albos namai“ afiša / F. Garsija Lorka, 1982. Pjesę iš ispanų kalbos išvertė Aleksys Churginas. Epaveldas.lt

Sovietinėse mokyklose ar universitetuose studijavusieji puikiai atsimena Aleksio Churgino (1912 m. birželio 7 d. – 1990 m. gegužės 4 d.) pavardę. Šio vertėjo plunksnai priklauso bene visi Williamo Shakespearo vertimai į lietuvių kalbą: tiek sonetų, tiek komedijų bei tragedijų. Churgino pavardė puikuojasi ir tokių sovietmečiu atliktų žymių pasaulio rašytojų kaip J. W. Goethe, P. Corneillio, Moliere‘o, G. Byrono ir kt. kūrinių vertimų knygose. Nors šiandien dėl Churgino vertimų kokybės ir jų atitikimo originalui keliamos pagrįstos abejonės, pasak vertėjo, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos direktoriaus Sauliaus Repečkos, dėl Churgino vertėjo talento niekas nesiginčija, greičiau dėl pačios mokyklos, kuriai koją kiša rusiškoji vertimo tradicija.

Aleksio Churgino bendramoksliai iš Kauno „Aušros“ berniukų valstybinės gimnazijos laikų būsimą poetą ir vertėją prisimena ne tik kaip nepaprastai gabų lotynistą, kuris sukirsdavo net mokytoją Kazį Kepalą, bet ir pasižymėjusį savo meilės nuotykiais. Churgino klasės draugas Andrius Mironas rašo, kad jo klasės draugas amūriškų nuotykių rečiau ieškodavo tarp gimnazisčių, dažniau – tarp kabaretų šokėjų, ištekėjusių ponių, neretai nepaisydamas jų amžiaus.

Mironas pasidalijo vienu klasėje garsiai nuskambėjusiu pokalbiu tarp donžuano Churgino ir matematikos mokytojo Jono Mašioto.

Jonas Mašiotas: Klausykit, Churginai, su kokia ten čigone aš vakar Jus mačiau einant Laisvės alėja?

Aleksys Churginas (pats juodbruvis, turintis kaukazietiško kraujo): Su pussesere!

Jonas Mašiotas: Gali būti, kad ji yra pusseserė… bet ne Jūsų pusseserė![1]

[1] Andrius Mironas, „Mano ir Jūsų gimnazija“, Prisimenam Aušrą, Toronto, 1990, p. 253–254.

Mintys ir atsiminimai apie „Poezijos pavasarį“

Pernai festivalis  „Poezijos pavasaris“, prieštaraudamas savo pavadinimui, įvyko antroje vasaros pusėje. Šiemet jo renginiai taip pat perkelti į vasarą. Tai parodo, kad pandemija – force majeure: nors festivalis sukasi apie poeziją, dideli formos pokyčiai, struktūros „džiazas“ jam nebūdingas. „Poezijos pavasarį“ ilgus dešimtmečius lydi tradicijos: pakilius uždarymus ir atidarymus transliuoja nacionalinė televizija, dvi savaites poetai dalyvauja renginiuose visoje Lietuvoje, teikiami įvairūs prizai, ąžuolo lapų vainiku padabinamas laureatas, išleidžiamas almanachas…

Nuo pradžių, paties pirmojo poezijos pavasario, jį lydėjo ir bohemiška neformalaus bendravimo tarp poetų atmosfera. Tai liudija Violetos Palčinskaitės plunksna (knygoje „Paslapties babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“):

Lyja. Mūsų vilnoniai megztukai kiaurai permirko. Judita[1] jau ėmė drebėti nuo šalčio. […] Pirmas „Poezijos pavasaris“ Lietuvoje. Netrukus už savo eilėraščius bus vainikuojamas Justinas Marcinkevičius, jis, beje, ir tos šventės sumanytojas. Mūsų daug, visas būrys. Šventė prasideda, ir poetai, pakilę nuo šlapių medinių suolų, vienas po kito eina prie mikrofono. […]

Lietus ne tik nesiliauja, bet dar sustiprėja. Staiga Vladas Šimkus, sėdintis greta mūsų, sako:

 – Na, mergaitės, negi taip negerbiate savęs, kad per tokią liūtį eisite skaityti? Ar mes vergai? O jeigu jau eisit, tai nepamirškit prie mikrofono išgręžti rankraščių.

Mums linksma. Kaip smagu maištauti, kai esi jaunas. Todėl, lietui pliaupiant ant galvų ir rankraščių, išgirdusios savo pavardes, mes su Judita prie mikrofono neiname. Tą patį daro ir kurstytojas Vladas Šimkus. Esame patenkinti savo „išdidumu“.

Nebeprisimenu, ar turėjome sekėjų, bet mūsų „išdidumo“ taip niekas ir nepastebėjo, ir net mūsų nepasigedo… Matyt, nebuvome jau tokie reikšmingi, kaip norėjome. Ko gero, nepavyko ir kitas planuojamas maištas, kai į Juditos namus atvykęs Tomas Venclova ragino visus boikotuoti „Poezijos pavasarį“, kuris sutapo su Vinco Mykolaičio-Putino mirtimi…

Nakvojome palapinėse pušyne netoli Pažaislio. Persirengti neturėjome kuo, sausų rūbų nebuvo, todėl susiglaudusios su Judita plepėjome, iš paskutiniųjų bandydamos sušilti ir sulaukti ryto. Aplinkui aidėjo nemiegančių kolegų balsai, šurmuliavo naktinis gyvenimas. Staiga į mūsų palapinę įgriuvo Paulius Širvys su savo plačiu pilku kareivišku apsiaustu, kuris buvo tarsi neatskiriama jo kūno dalis.

 – Mergos, mergos! – šaukė poetas. – Greičiau įsileiskit mane. Mane tuoj užmuš!

Skaityti daugiau: „V. Palčinskaitė atsiminė „Poezijos pavasario“ pradžią: „Staiga į palapinę įgriuvo P. Širvys…“ [ištraukos iš knygos „Paslapties babilonai arba Aš tau siunčiu labų dienų“]. Lrytas.lt, 2019, geg. 22.Prieiga: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2019/05/22/news/v-palcinskaite-atsimine-poezijos-pavasario-pradzia-staiga-i-palapine-igriuvo-p-sirvys–10441421

Toliau skaityti „Mintys ir atsiminimai apie „Poezijos pavasarį“”

Darbų daržuose pradžia

Parengė Deimantė Žukauskienė

Balandžio 25 dieną minima Daržų diena. Būtent šią dieną senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Todėl siūlome pasidomėti, ką ir kaip auginti, kokius žemės ūkio darbus nuveikti balandžio, gegužės mėnesiais, kokiais daržovių sėjos ir daigų sodinimo ir kitais daržininkystės patarimais dalijasi agronomai.

Ukininkų kalendorius …. 1918 metams / sutaisė agronomas A. Stulginskis. – 1917

Kas daryti, kad bulvės gerai augtų?. – 1911

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0001918551

Daržas ir daržovės / sutaisė V. Totoraitis, agronomas. – 1912. – 51, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000003544

Toliau skaityti „Darbų daržuose pradžia”

In memoriam: Vytautas Bubnys (1932 09 09 – 2021 04 24)

Balandžio 24 dieną, šeštadienį, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimt devintuosius metus, mirė prozininkas, dramaturgas, scenaristas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Vytautas Jurgis Bubnys. Rašytojas paliko kelias dešimtis knygų, tarp kurių dominuoja romanai. Tiesa, prozininkas neturėjo gero romano formulės. „Man rodos, geras ir rimtas romanas turi būti susijęs su tradicija. Jis turėtų atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, suteikti herojui galimybę pažvelgti į aplinką – ir į viršų, ir į apačią. Geras romanas susijęs ne su pasityčiojimu iš žmogaus ir paviršutinišku jo vaizdavimu, o su jo gelmių atskleidimu. Tai būdinga ne vien XIX, bet ir XX amžiaus geriausiems romanams. Manau, tai neišsemiama, nes kiekvienas rašytojas turi savo požiūrį ir įgimtą talentą, kuris padeda į pasaulį ir žmogų per minėtą prizmę pažvelgti naujai“, – svarstė 2012 m., švęsdamas 80-metį.[1]

Rašytojas Vytautas Bubnys 1978 m. kovo mėn. Naisiuose (Šiaulių raj.) / Algimantas Puodžiūnas. – 1978

V. Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. 1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą.: 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dab. VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. 1957–1964 m. buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1958 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 m. vyriausias redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.[2]

Rašytojas paliko įspaudą kino pasaulyje. 1971 m. režisierius Algirdas Araminas itin populiarios apysakos „Arberonas“ motyvais sukūrė kino filmą „Maža išpažintis“. Scenarijų parengė pats V. Bubnys. Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).[3]

Arberonas : maža išpažintis : apysaka / Vytautas Bubnys. Vilnius : Alma littera, 2009
Toliau skaityti „In memoriam: Vytautas Bubnys (1932 09 09 – 2021 04 24)”

Paskelbtos akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygos-nugalėtos

2020-aisiais skaitytojų mėgstamiausios tapo šios knygos:

☑suaugusiųjų prozos kategorijoje – Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“,

☑poezijos kategorijoje – Enrikos Striogaitės „Žmonės“,

☑publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje – Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ laureatai paskelbti balandžio 15 d., Kultūros dieną,  tiesioginės transliacijos per LRT kanalą „LRT plius“ metu. Nugalėtojų paskelbimo ceremonija buvo transliuojama iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Savo nuomonę apie laikotarpio „diktuojamą žaidimą“, ryškėjančią žanrų difuziją išsakė literatūrologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Galime matyti socialumo, socialinės kritikos stiprumą: pipirų vartotojiškai visuomenei, pačiam sau, sveikos savikritikos. Literatūra dalyvauja įvairiuose procesuose, visuomeninėje problematikoje, apie kurią mes kalbame. Pamatėme visa spektrą.

Atsiras knygų, kurias bus sunku įsprausti į kategorijas. Jos sintetins įvairias patirtis, įvairius žanrus, balansuos ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Pastebime, kad mokslinės monografijos gali būti dėliojamos grožine stilistika, kaip romanas. Svarbiausia yra pasakojimo pagava.

Neįvyko Vilniaus knygų mugė, kiti susitikimai ne per ekraną, tiesiogiai. Gyvasties neliko. Dar šitai galėčiau pastebėti apie laikmečio diktuojamą žaidimą.

Dr. Dainius Vaitiekūnas