Kategorija: Datos

Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui

Prieš kelias dienas, lapkričio 26 d., Anykščių rajono savivaldybės taryba vienbalsiai nusprendė 2020 metų Antano Baranausko literatūrinę premiją skirti rašytojui akademikui Vytautui Martinkui už knygą „Tavo bažnyčios rūsys“. A. Baranausko premija skiriama kasmet už trejų pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba už trejų pastarųjų metų naujus profesionalios literatūros bei literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.[1]

Lietuvos rašytojų sąjungą leidykla kūrinį pristato kaip istoriją apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Romane sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo, alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją vieniems jo amžininkams – būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems – padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas išskiria Lietuvos okupacija, karas, partizanų kovos ir politinė emigracija.[2]

Toliau skaityti „Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui”

1835 m. lapkričio 30 d. gimė Markas Tvenas

Parengė Deimantė Žukauskienė

Samuelis Langhornas Klemensas (angl. Samuel Langhorne Clemens), labiau žinomas slapyvardžiu Markas Tvenas (angl. Mark Twain), gimė 1835 m. lapkričio 30 d.  Rašytojas stebino savo spalvingu gyvenimu – jis buvo ne tik žurnalistas, rašytojas, dėstytojas, bet ir puikus humoristas. Puikiai žodį valdęs, kūrybingas autorius iš tiesų nėra baigęs mokyklos. Rašytojas turėjo nemažai slapyvardžių, bet geriausiai žinomas kaip Markas Tvenas. Dar pasirašinėjo kaip Joshas ar Thomas Jeffersonas Snodgrassas. M. Tvenas žavėjosi mokslu, moksliniais tyrimais ir labai mylėjo kates, kurių, pasakojama, vienu metu namuose turėjo apie 19!

Marko Tveno kūrybos vertimų galima rasti ir Epavelde:

Dvi Morko Tvėno ir viena Brėt-Garto apysakos / lietuviškai P.N. [Petro Vileišio] sutaisytos. – 1904. – 30, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/LNB095A4D71

Tėvynės mylėtojų draugijos leidinys. Princas ir elgeta / M. Tveno. – 1922

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004290200

Huckleberry Finas / Mark Twain. – 1912. – 284, [5] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000028617

Pastaroji knyga yra išleista  Čikagoje „Draugo“ spaustuvėje.

Lietuviai Čikagos džiunglėse

1968 m. lapkričio 25 d. mirė amerikiečių rašytojas Uptonas Sinclairis (gimė 1878 m. rugsėjo 20 d.). Garsiajame jo romane „Džiunglės“ pasakojama apie lietuvius, jų sunkų darbą gyvulių skerdyklose Čikagos priemiesčiuose XIX–XX a. sandūroje. „Tai romanas, kuris pakeitė [amerikiečių] visuomenę. Kitaip sakant, po romano paskelbimo žmonės ėmė valgyti švaresnį maistą. U. Sinclairio biografas Leonas Harris 1975 m. yra rašęs, kad tai yra iki šiol reikšmingiausias amerikiečių romanas. Ne geriausias, o reikšmingiausias – poveikio prasme. Net ir tobuli romanai paprastai visuomenės taip nepaveikia“, [1] – sako knygos tyrinėtojas prof. Giedrius Subačius.

2012 m. leidykla „Aukso žuvys“ išleido šio romano vertimą į lietuvių kalbą[2], papildytą „Džiungles“ giliau suprasti padedančiais tekstais.  Knygos įvado autorius prof. G. Subačius supažindina skaitytojus su lietuviškąja romano istorija. Kitų tekstų autoriai ir herojai – kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus ir prof. Dovilė Budrytė – pateikia savo požiūrį į „Džiungles“ ir emigraciją.

Toliau skaityti „Lietuviai Čikagos džiunglėse”

Židiniai ir žmonės

1910 m. lapkričio 24 d. Igliaukoje, Marijampolės valsčiuje, gimė Viktoras Katilius – prozininkas, vertėjas, kritikas. 1928 m. Lietuvos universitete pradėjo studijuoti mediciną, tačiau netrukus pasirinko humanitarinius mokslus. 1937 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą. Universiteto ir tarpukario Lietuvos literatūrinio gyvenimo atmosfera atsiskleidžia jo atsiminimų knygoje „Židiniai ir žmonės“. Siūlome kelias ištraukas:


„Nebus, daktarėli, iš tavęs daktaro, nebus…“ — anatomikume kartą man tarė prof. J. Žilinskas — krasniologas ir anatomas, apžvelgęs mano psichofizinį tipą ir kiaušą. Aš ir pats tai žinojau: savo kambarėlyje formalinu persikvėpusiais drabužiais po senovei rašinėjau eiles arba varčiau V. Mykolaičio-Putino paskaitų užrašus. Pjaustinėti lavonus man nebuvo atkaru; visus pirmųjų metų mediko egzaminus aš taip pat išlaikiau; vadinas, jei visa tai mečiau, tai priežastys buvo kaip tik tos, kurias manyje įžiūrėjo prof. J. Žilinskas.


Norėtųsi pasakyti atvirai: mes buvom blogi studentai — studentai su įsivaizdavimu. Daug kas iš mūsų buvome tiesiog nedisciplinuoti ir išbjurę (gal dėl to nestigo ir vadinamųjų „amžinųjų studentų“, ypač humanitarų fakultete). Liberalaus kontroliavimo sąlygomis mes menkai lankydavome paskaitas, erzindavome profesorius atviru apsileidimu, jausdavomės mokymosi pareigos nesaistomais autonomais ir dėl to nepasiėmėm iš profesorių tiek, kiek būtume galėję. Prof. G. Študerus kartą, supykęs dėl mano nepasiruošimo, ne tik nedavė semestrinio kolokviumo parašo, bet nubloškė mano studijų knygelę į grindis ir ėmė klykti.

Toliau skaityti „Židiniai ir žmonės”

Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas

1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime Suvalkijoje, pasiturinčių̨ ūkininkų̨ šeimoje gimė Jonas Basanavičius. Tokiose šeimose dažnai norėta, kad vienas iš sūnų „išeitų į kunigus“:  Basanavičius čia išsiskiria tuo, kad sugebėjo tėvus geruoju perkalbėti, užglaistyti konfliktą. Iš pradžių̨ įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, tačiau po metų perėjo studijuoti medicinos. Daugelis turbūt viena ausimi girdėjo arba akies krašteliu kažkur matė faktą, kad Basanavičius gyvenimas glaudžiai susijęs su Bulgarija. Bulgarijon Basanavičius išvyko, nes jaunam gydytojui nepavyko įsitvirtinti Maskvoje. Nuo darbo likusį laiką jis skyrė Lietuvos praeities tyrinėjimams, prasidėjusiam tautiniam atgimimui. Nuo 1882 m. vidurio, dėl pasikeitusių aplinkybių atsisakęs vyriausiojo gydytojo tarnybos Lomo miesto ligoninėje, Basanavičius, dar jaunas vyras, dvejus metus romantiškai klajojo po Europą. Prahoje sutiko būsimąją žmoną Gabrielę Eleonorą Mol. Meilės miestu Basanavičiui tapusi Praha lietuvių kultūros istorijoje svarbi tuo, kad čia Basanavičius galėjo stebėti kitos nedidelės tautos – čekų – kultūrinę emancipaciją; parengė spaudai pirmąjį Aušros numerį (vėliau Aušrą redagavo kiti asmenys). 1884 m. Basanavičius, jau su žmona, sugrįžo į Bulgariją, vėl gydytojavo. Atėjo sudėtingi laikai:  šalis buvo politiškai nerami, o abu sutuoktiniai susidūrė su rimtomis sveikatos bėdomis. 1889 m. jaunoji žmona mirė nuo džiovos. Visgi Basanavičius Bulgarijoje suleido šaknis (bent jau kuriam laikui): 1891 m. jam suteikta Bulgarijos pilietybė, 1892 m. jis persikėlė į Varnos miestą. Basanavičius aktyviai dalyvavo šio miesto viešajame gyvenime, buvo išrinktas į miesto tarybą. Dabar Varnoje yra Basanavičiaus vardu pavadinta gatvė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis nenorėjo sugrįžti į Tėvynę: caro valdžia Basanavičiui nesuteikdavo oficialaus leidimo. Visgi 1905 m. Basanavičius sugrįžo, apsigyveno Vilniuje ir įsitraukė į aktyvų kultūrinį bei politinį gyvenimą. Dabar visiems puikiai žinoma, kad ilgamečio darbo kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymas 1918 m. vasario 16 d. Gal kiek mažiau žinoma, kad 1920 m., Basanavičius liko gyventi okupuotame Vilniaus krašte. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d.[1], Lietuvai minint devintąsias nepriklausomybės metines.

Toliau skaityti „Lietuvių tautos patriarchas ir jo rašytinis palikimas”

Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė

Birželį Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2021 m. lapkričio 18 d. sukanka 140 metų, kai gimė vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių prof. Juozas Zikaras, paskelbė 2021-uosius Juozo Zikaro metais. Priimtu dokumentu įvertinami išskirtiniai J. Zikaro darbai: paminklinės dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai ir bareljefai (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefas), 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai, visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai.[1]

Jeigu menais ir nesidomite, skulptūrą „Laisvė“ Kaune greičiausiai pastebėjote. „Laisvės“ istorija atspindi Lietuvos istoriją: tarpukariu Kaune iškilmingai pastatyta skulptūra sovietmečiu nugriauta, tačiau pačioje okupacijos pabaigoje, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę, atstatyta. Visgi už „Laisvės“ istorijos yra ir smagių nuotykių, kuriozų. Žmonėms rūpėjo, kokia moteris  pozavo, kai Zikaras kūrė skulptūrą.  

Toliau skaityti „Juozas Zikaras, „Laisvė“ ir laisvė”