„Eitum į kalnų viršūnes…“

Parengė Deimantė Žukauskienė


Gruodžio 11-ąją Jungtinių Tautų organizacija yra paskelbusi Tarptautine kalnų diena.

Vieniems galbūt tai būtų puiki proga pasidomėti alpinizmu, kitiems –  pasigrožėti kalnų peizažais, vaizdais tapyboje, o tretiems – tiesiog paskaityti kaip kalnus yra „apdainavę“ lietuvių poetai.

Henrikas Radauskas

KALNUOSE

Paglostei debesį kaip paukštį,
Ir jis pragydo kaip gaidys.
Pakilk dažniau į tokį aukštį,
Kur liejas baltas rytmetys,

Kur debesų vilnonės kojos
Praeina miegančiais veidais,
Kalnai lavinomis mazgojas
Ir žuvys žaidžia kaip kadais,

Kai dar jauna gražuolė Ieva
Gyveno žemės vidury,
Per dangų bėgo kaip per pievą,
Ir tu gyventi taip turi.


Jurgis Baltrušaitis

KALNAI

Mano slaptinga šventovė –
Skaisčios viršūnės kalnų,
Mėlyna mano šventovė
Virš debesų balzganų, –
Kur taip ramu , kur sniegynuos
Blyksčioja saulės ugnis
Ir tik nudunda lavinos,
Keldamos rūko vilnis…


Salomėja Nėris

ALPĖSĖ

O baltieji kalnai, o baltieji kalnai,
Nusilenkti aš jums, kaip dievams atėjau.
Nepasiekiami jūs, neliesti amžinai,
Ir saulužė jus myli užu viską labiau.

O baltieji kalnai, nebylieji dievai !
Ar jūs mokate jaust, kaip mažytė širdis ?
Ir kentėt, ir mylėt, ir skrajoti laisvai,
Ten, kur krykščia jaunystė, kur siaučia mirtis.

Argi mano maldos neišgirs, nepajus
Stebuklingi karaliai sniego soste šaltam
Savo meilę našlaitę – tokią skaisčią kaip jūs
Aš palaidoti noriu jūsų bokšte šaltam.


Venancijus Ališas

CASCATA CRISTALINA

Iš neramaus kalnų šaltinio —

Iš žemės almančios žaizdos —

Srovena kraujas nuolatos.

Traškiu juoku nusikvatoja

Ir puola po granito kojų

Gelmėn cascata cristalina.

Rami ir išdidi žydrynėj

Viršūnė klausos amžinai,

Ką kalba verdantys klanai;

Kaip jaunas spindulys sudūžta

Į minkšto pūko tavo gūžtą

Spektru, cascata cristalina.

Ir tu to juoko sidabrinio

Šalia akmens įsiklausai.

Ak, ten pažįstami garsai

Tų marių, kur tave viliojo

Jaunystės metų tolumoje…

Dainuok, cascata cristalina!

Mane kažkas apsikabino

Ir glaudžia mylinčia ranka.

Pakyla metų uždanga!

Matau klonius ir pilką dangų…

Užgautas medžio medis žvanga —

Tai tu, cascata cristalina.

Joks paukštis siekti nemėgino

Skaisčiosios laiko kateros.

Aš grįšiu ten! Rausvos žaros

Jau akys kupinos, jau širdį

Iš tolo ta daina nugirdė…

Dainuok, cascata cristalina!


Vytautas Mačernis

KALNŲ PASIILGIMAS

Paklausai: piemuo dainuoja
Pačioje kalnų širdy;
Ir, skaudžiai dainos užgautas,
Lapeliu drebi.

O kalnų viršūnė blizga
Amžinai jauna,
Ir šaltiniai sravūs trykšta
Dyvina jėga.

Ten girdėt tik vėjai, audros
Ir matyt žaibai;
Bet niekur neatsikvėpsi
Taip laisvai laisvai…

Mus čia žemėj tvankus dūmai
Greit visai sugrauš…
Žemės dykumos taps baisiai nykios.
Nykios be žmogaus.

Kai girdi kalniečio dainą,
Trokšti ilgesy…
Ir drebi, pamiršęs viską,
Lapeliu drebi…

Eitum į kalnų viršūnes
Pakvėpuot lengviau,
Tiktai kelio nesurandi
Į tenai keliaut;

Nors geriau kalnuos pražūti,
Vėtrų sūkury, –
Negu čia, užtroškus dūmuos,
Mirti kaip visi…