Džiugių švenčių!
Kategorija: Datos
1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis
Parengė Irmina Abramovienė
1836 m. lapkritį Vilniuje gimė vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės grafikų Mykolas Elvyras Andriolis, italų kilmės skulptoriaus Pranciškaus Andriolio sūnus.
Tėvo siunčiamas Maskvos universitete studijavo mediciną, tačiau ši sritis jo netraukė. Prieš tėvo valią netrukus metė mokslus ir atsidėjo dailės studijoms. Mokėsi Maskvoje dailės mokykloje, vėliau išvyko į Peterburgą, kur 1857 m. baigė dailės akademiją. Po studijų Peterburge grįžęs į gimtinę daug keliavo po Lietuvą, piešdamas įžymesnius architektūros paminklus, bažnyčias, dvarų sodybas ir žmones. J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumui“ nupiešė romantišką peizažą „Vilniaus miesto vaizdas iš šiaurės vakarų“, pagal kurį apie 1859–1860 m. Paryžiuje sukurta litografija.
1860 m. Andriolis išvyko į tėvo gimtąją Italiją, kur gilino dailės žinias Šv. Luko akademijoje Romoje. Lankėsi Paryžiuje ir Londone. Nuo 1860 m. ėmė bendradarbiauti Varšuvos žurnale „Tygodnik Illustrowany“, kuriame publikavo savo sukurtas iliustracijas. Pasak dailininko biografų, M. K. Andriolis buvo pažangių pažiūrų žmogus, didelis Lietuvos patriotas. Palaikė artimus ryšius su dailininku Antanu Zaleskiu ir jo broliu Ignotu, tapytoju Boleslovu Romanu Dluskiu, poetu Jurgiu Laskariu, 1863–1864 m. sukilimo būsimais vadais ir dalyviais.
Toliau skaityti „1863–1864 metų sukilimo dalyvis, grafikas, tapytojas, palikęs neįkainojamą indėlį Lietuvos dailės istorijoje – Mykolas Elvyras Andriolis„Ieva Simonaitytė – skaitytoja
Parengė Arida Riaubienė
Pamažu artėja į pabaigą 2022-ieji – Ievos Simonaitytės metai, pasiūlę ir tebesiūlantys daug progų prisiminti šią Mažosios Lietuvos metraštininkę.
Vienas iš susidomėjimą keliančių objektų yra Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma rašytojos asmeninė biblioteka, kurioje sukaupta 1335 tomai knygų. Apžiūrint rašytojai priklausiusias knygas, skaitant ją pažinojusių žmonių atsiminimus, galima susidaryti vaizdą, kas buvo būdinga Simonaitytei skaitytojai.
Yra išlikę nemažai nuotraukų, kuriose Simonaitytė nufotografuota su knyga rankose, kitose – stovinti prie savo knygų lentynos.
Rašytojos kūrybą nagrinėjusi Romana Dambrauskaitė-Brogienė rašė, „kad Simonaitytė mėgsta iki išnaktų skaityti“[1], „skaito ji paprastai vakarais, ir kartais iki trečios ar ketvirtos valandos nakties plieskia jos langas“[2]. Simonaitytės namų šeimininkė Domicelė Rimaitienė prisiminė, kad rašytoja „skaitė dienų dienas“[3]. Artimas Simonaitytės bičiulis, kultūros darbuotojas Vytautas Rimavičius, žvelgdamas į nuotrauką, kurioje pavaizduota rašytoja ir jos bibliotekos knygos, rašė: „Rašytoja, šviesiąja suknele pasirėdžiusi, guli ant sofos ir šypsodamasi kalba telefonu, akys primerktos. Už Jos – lentyna pilna knygų. Sudėtos nugarėlėmis, keletas ant viršaus, matyt, jas skaito“[4].
Toliau skaityti „Ieva Simonaitytė – skaitytoja”Senovės pasaulio tyrinėtoja, profesionalios egiptologijos pradininkė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Iš Zigmo Toliušio atsiminimų
Parengė Irmina Abramovienė
1885 m. liepos 16 d. Šaravuose, Kėdainių raj. gimė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė –istorikė, pirmoji profesionali Lietuvos egiptologė.
Egiptologija susidomėjo studijuodama (1911–1916 m.) Maskvoje pas žymų orientalistą Borisą Turajevą, kuris padarė poveikį mokslininkės pasaulėžiūros formavimuisi bei apsisprendimui visą gyvenimą paskirti Egipto istorinio palikimo tyrinėjimui. Studijų metais dalyvavo Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos komisijos bei Lenkų mokslo draugijos veikloje. Po studijų grįžusi į Lietuvą dirbo pedagoginį darbą Kauno mokyklose ir gimnazijose. 1922–1940 m. (su pertraukomis) dėstė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1922 m. jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Egipto istorijos kursas. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė stengėsi sudominti Lietuvos visuomenę su nepažįstama Rytų kultūra, su svarbiausiais Egipto literatūros, religijos ir meno paminklais. Dėjo pastangas parengti dirvą orientalistikos mokslui Lietuvoje. Keletą kartų (1910 m., 1924 m., 1934 m.) su ekspedicijomis lankėsi Egipte ir Palestinoje, atstovavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose, publikavo straipsnius apie Senovės Egipto kultūrą ir istoriją. Parengė populiarių mokslo leidinių seriją „Senovės Rytai“: (Egipto ieroglifai (1932 m.), „Moters būklė senovės Egipte“ (1932 m.), „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“ (1933 m.), „Vardo reikšmė senovės Egipte“ (1934 m.), parašė išsamią studiją „Senovės Rytų istorija, t. 1: Aigiptas“ (1936 m.). Tačiau dar nemaža dalis parengtų knygų bei straipsnių, deja, taip ir liko neišspausdinti.
Joninės — Šv. Jonas Krikštytojas ir Kaltinėnai
Parengė Rima Dirsytė
Jonas – vienas populiariausių vardų krikščioniškose šalyse. Ir šventųjų Jonų yra daug, juos bažnyčia mini ištisus metus. Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo gimimą. Jis laikomas paskutiniu Senojo Testamento pranašu ir pirmu Naujo Testamento šventuoju. Dalį jaunystės praleidęs vienas dykumoje, Jordano žemėje buvęs pranašu, skelbęs artėjančią Dievo karalystę, upėje krikštijęs atgailaujančiuosius, pakrikštijęs ir Jėzų, pavadinęs jį Mesiju. Krikšto metu Šventoji dvasia balandžio pavidalu nusileidusi iš dangaus. Vėliau karalius Erodas Antipas Joną Krikštytoją įkalino už tai, kad šis pasmerkė neteisėtas karaliaus vedybas su brolio žmona Erodiada ir nukirsdino, Erodiados dukters Salomės prašymu. Šv. Jono Krikštytojo atributas yra nendrinis kryžius ilgu plonu stiebu, rečiau jis vaizduojamas ir su krikšto indeliu.[1]
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra oficialus 37 Lietuvos bažnyčių titulas. Be to, kartu su kito šventojo vardu jį turi dar 3 Lietuvos bažnyčios. Tarp paminėtų keturių dešimčių bažnyčių yra Kaltinėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.
Toliau skaityti „Joninės — Šv. Jonas Krikštytojas ir Kaltinėnai„Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė
Parengė Arida Riaubienė
Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė. Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965). Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].
Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama autobiografinėje trilogijoje, yra knygos. Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos „ … O buvo taip“.
„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją skarbų skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …
Ir taip savo būdu sėmiausi žinių apie visą pasaulį“ /p. 127/.
„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines. O prie knygos pridėta puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.
Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.
O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir prie knygos“ /p. 191-192/.
Toliau skaityti „Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė”