Poetas Marcelijus Martinaitis Vytauto Landsbergio užrašuose iš 1989-ųjų pabaigos

2021-ųjų balandžio 1-ąją poetas veikėjas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) būtų minėjęs 85-metį. Dažnai primirštame, kad literatūros klasikai – ir žmonės, gyvenę įvairiaplanius gyvenimus. Dažnas Lietuvos rašytojas užsiimdavo ir visuomenine veikla, įsitraukdavo į politiką. M. Martinaitis čia nebūtų išimtis.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) lyderio Vytauto Landsbergio 1989 metų pabaigos užrašuose tarp daugelio kitų pasirodo ir Martinaičio pavardė. M. Martinaitis tada buvo LPS Seimo ir Seimo Tarybos narys, SSRS liaudies deputatas. Įdomu, kad M. Martinaitis paminimas ir kaip poetas. Viename puslapyje užsirašyta: „Double Day leidykla svarsto Marcelijaus Kukučio baladžių išleidimą.“ Veikiausiai omenyje turėta stambi JAV leidybos kompanija „Doubleday“. 1989 m. V. Landsbergis asmeniškai bendravo su buvusiu diplomatu Heywardu Ishamu, vienu iš pagrindinių „Doubleday“ leidyklos redaktorių. Pasak rašytojos, vertėjos Laimos Sruoginis (Laimos Vincės), jos į anglų kalbą išversti M. Martinaičio (1936–2013) ciklo „Kukučio baladės“ fragmentai nuo 1989 m. publikuoti įvairiuose literatūriniuose leidiniuose. Tačiau visas „Kukučio baladžių“ vertimas į anglų kalbą išėjo tik 2011 m. (vertė Laima Vincė): Martinaitis, Marcelijus. The Ballads of Kukutis. Todmorden: Arc Publications, 2011.

Toliau skaityti „Poetas Marcelijus Martinaitis Vytauto Landsbergio užrašuose iš 1989-ųjų pabaigos“

Motiejus Valančius: ar jis kalba man?

Vilija Baublytė


Šiemet vasario 28 d. sukako 220 metų nuo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) gimimo. Žemaičių vyskupo, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo vardas amžiams įrašytas tautos atmintyje. Ar visada sutampa garbingi vardai, išlikę tautos atmintyje, ir vardai asmenų, kurių tekstus skaitome iki šių dienų? Nelygu, kaip atsakysime į klausimą: ar ta išskirtinė asmenybė kalba man, ar jos žodžiai pasiekia mano širdį?


Įdomus sutapimas: Motiejaus Valančiaus amžininkas, prancūzų ir pasaulinės literatūros klasikas Honoré de Balzacas (1799–1850) 1843 m. pašto karieta iš Sankt Peterburgo į Paryžių važiavo per Žemaitiją. Stabtelėjęs pailsėti Tauragės užeigos namuose, iš ten parašė laišką lenkų grafienei Ewelinai Hańskai (ir į Peterburgą vyko tartis dėl vedybų su ja). Prisiminus šį epizodą, man spontaniškai kilo klausimas, ar galėjo Valančius – tuomet Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstęs pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją – jei ne būti skaitęs kūrybą, tai bent girdėjęs garsaus prancūzų autoriaus, rašytojo karjerą pradėjusio nuo filosofinių ir religinių esė, vardą?

Įdomu, kad šie vyrai netgi turėjo realią (net jei ir atsitiktinę) galimybę susitikti – ne Tauragės užeigoje, bet Sankt Peterburge, kur Balzacas viešėjo nuo 1843-iųjų pavasario iki rudens, o Valančius gyveno ir dirbo keletą metų nuo 1842-ųjų (tais metais į Rusijos imperijos sostinę, arčiau valdžios akių, buvo perkelta Vilniaus dvasinė akademija). Ir Simonas Daukantas jau ten gyveno ir dirbo nuo 1835-ųjų. Ar galime įsivaizduoti juos visus tris kokiuose nors Peterburgo susiėjimuose besišnekučiuojančius vienoje draugėje? Ir kokiomis temomis jie būtų kalbėję? Tai galėtų būti klausimas kultūros istorijos tyrinėtojams. O man žurnalo redakcija pasiūlė „pasikalbėti“ su Valančiumi iš šių dienų skaitytojo pozicijos. 

Einant prie asmenybės, lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtinusios aukščiausioje hierarchijoje, pravartu pradėti nuo jos biografijos arba nuo pastangos praplėsti atmintyje įtvirtintas negausias, supaprastinantį ir trafaretinį asmens vaizdą teikiančias žinias. Savuoju vedliu po Valančiaus biografiją pasirinkau Vaclovą Biržišką, kurio biografiniuose tekstuose šio dvasininko veikla ir darbai aprašyti pakankamai išsamiai, su pagarba, bet be apriorinio pieteto. 

Vyskupas Motiejus Valančius. 1867 m.
Toliau skaityti „Motiejus Valančius: ar jis kalba man?“

Tomas Venclova, iš „Dialogo vasarą“

Prieš liepos vidurį Paryžius tuščias.
Nei vienas telefonas neatsako
Ar atsiliepia nesavu balsu,
Pranešdamas, jog numeris nuo pernai
Kiek pasikeitęs.

[…]

Martos Siedleckos nuotr. Pexelsc

Tankėjanti šviesa: Eilėraščiai. – Chicago: Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas, 1990.

„Dialogą vasarą“ taip pat rasite tekstai.lt: http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/venclova/tankejan.htm

Kovo 31 d. gimė tapytojas Petras Kalpokas

Petras Kalpokas gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėje (Biržų valsčius). Tapybos mokėsi Mintaujoje (dabar – Jelgava), Rygoje,  Odesoje. 1904–1909 m. studijavo Miunchene. Daug keliavo po Europą, gyveno skirtingose šalyse. 1920 m. grįžo į Lietuvą. Dėstė Kauno meno mokykloje, 1941–1945 m. – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Daugiausia tapė peizažus, portretus, autoportretus. Sukūrė portretinių ir teminių kompozicijų, religinės tematikos paveikslų, sienų tapybos kūrinių. Apipavidalino Valstybės teatro spektaklių. Ankstyvojo laikotarpio kūriniams būdinga secesijos, tarpukario tapybai – impresionizmo, dekoratyvūs plenerizmo bruožai. Brandžiojo laikotarpio peizažams būdinga impresionizmo ir realizmo bruožų dermė, lyrizmas, portretams – psichologiškumas, tikslus piešinys, freskoms – dinamika, dekoratyvumas. [1]

Petras Kalpokas apie 1930 m.

Pernai, minint P. Kalpoko 140-ąsias gimimo metines, Dalia Tarailienė parengė tekstą apie šį „klajūną iš Kvietkų“: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2020/03/31/klajunas-is-kvetku-tapytojui-petrui-kalpokui-140/

Toliau skaityti „Kovo 31 d. gimė tapytojas Petras Kalpokas“

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės palikimas „Epavelde“

Epavelde atsiveria platus G. Petekevičaitės-Bitės rašytinis palikimas: nuo knygų, išleistų rašytojos gyvenimo metais, iki tominių raštų, išėjusių jau po G. Petkevičaitės-Bitės mirties. Čia pateikiamas sąrašas nėra baigtinis. Kaip ir daugelis XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios visuomenininkų, rašytoja paliko įspaudą ir periodinėje spaudoje: dirbo „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijose, jos minties pėdsakų būtų galima rasti ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose. Be to, Epavelde galima patyrinėti tiek rašytojos gyvenimo akimirkas, užfiksuotas nuotraukose, tiek jos ranka išvedžiotus tekstus (pavyzdžiui, laiškus), autentišką grafinę raišką.

Beje, tiksli rašytojos gimimo diena yra verta detektyvo (nurodomos kovo 18 d., kovo 30 d. ir kovo 31 d.): https://www.15min.lt/ar-zinai/naujiena/idomi-lietuva/g-petkevicaites-bites-gimimo-dienos-misle-kada-yra-tikrasis-jos-gimtadienis-1162-1478166


Tėvas ir sunus / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1900. – 23 p.

Kova / parašė B. – 1900

Nebepirmas / parašė B. [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė]. – 1902. – 23 p.

Parduotoji laimė / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Velnias spąstuose / parašė Dvi Moterys. – 1902

Krislai / G.P. – 1905

Litvomanai / parašė Dvi Moteri [Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Žemaitė]. – 1905

Apie moterų klausimą / G. Petkevičaitė. – 1910

„Varpo“ bendrovės leidinys. Iš mūsų vargų ir kovų / parašė G. Petkevičaitė-Bitė. – 1927

Raštai. T. 2: Karo meto dienoraštis / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1966

Raštai. [T.] 3: Ad astra / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 4: Pasikalbėjimai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1967

Raštai. [T.] 5: Literatūros istorija / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Raštai. [T.] 6: Laiškai / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1968

Žvaigždžių takais / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Nutrūko styga / Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – 1981

Kovo 30 d. gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – lietuvių literatūros klasikė

Parengė Deimantė Žukauskienė


Sukanka 160 metų, kai gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Nuo pirmos I pasaulinio karo paskelbimo dienos visus karo įvykius rašytoja fiksavo „Karo meto dienoraštyje“. Jame sukaupta daug vertingos medžiagos apie svarbų lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį. G. Petkevičaitė-Bitė pateikia ne vien tik karo įvykių kroniką. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė, tvirta valia, dora, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.Kviečiame skaityti ištrauką.


1914 m. rugsėjo 28 (spalio 11 d.)

<…> Aš labai mėgstu taip naktį keliauti arkliais netrinkančiu ir besibeldžiančiu vežimu. Visi žemelės vargai atrodo sumažėję, išnykę. Vėsus oras taip maloniai glosto galvą, veidą, visus nervus. Opiausias karo klausimas irgi kaži kur dingo. Mintys plaukia ramiai ir susilieja su gamtoje pasklidusia tylos harmonija į vieną akordą. Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę.

 Kad ir sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę, tačiau dažnai jaučiuos pagauta ir sužavėta gamtos grožio, o ypač jos rimties ir harmonijos… Ir tokios valandos, rodosi, yra tas aukso grūdas, kurs verste verčia sielos gėlę stieptis aukštyn, kur žmoniškumo saulė niekuomet nesileidžia ir savo puikiausia harmonija nesiliauja žavėjusi.

<…>