Datos – Puslapis 5 – Lituani(sti)ka

Didysis mistikas Oskaras Milašius

Ex libris Oskaras Milašius. In memoriam Lietuvos rašytojai. / P[ovilas] Šiaučiūnas. – 1988

1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (dabartinėje Baltarusijoje) gimė būsimasis rašytojas, diplomatas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Milašius buvo kilęs iš LDK didikų. Plačiai žinoma, kad likimas jį anksti susiejo su Prancūzija ir pranzcūzų kalba: Milašius nuo 1889 metų gyveno Paryžiuje. Mokėsi Janson de Sailly licėjuje, 1896–1898 Luvro ir Rytų kalbų mokyklose studijavo egiptologiją, asirologiją, hebraistiką. Per I pasaulinį karą buvo mobilizuotas, paskirtas į Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biurą. 1919 m. Lietuvos vyriausybės paskirtas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos derybose sekretoriumi. 1920–1925 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.

**The** **noble** **traveller** : [the life and writings of O.V. de L. Milosz] / O.V. de L. Milosz ; introduction by Czeslaw Milosz ; edited by Christopher Bamford. West Stockbridge : The Lindisfarne Press, 1985

Kurti Milašius pradėjo dar jaunystės metais. Bėgant laikui, rašytojo kūryba stipriai keitėsi, evoliucionavo. Lemtingu lūžiu tapo 1914 m. patirta vizija, vidinis regėjimas. Kaip mini Nijolė Kašelionienė, misticizmas nebūdingas Prancūzijos kultūrai: „Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba – neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą – misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje. Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne. Ir tai tik patvirtina talento originalumą.“

„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“: keli žodžiai apie Zenoną Ivinskį

„Mes jį pažįstame kaip istoriką ir visuomenininką“, – 1972 m., po Z. Ivinskio mirties, „Aiduose“ rašė filosofas Antanas Maceina, ragindamas atkreipti dėmesį į Ivinskį-žmogų: šiek tiek komišką, bet ir tragišką, gilų.[1]

Istoriko biografijos ir darbų aprašymas pareikalautų kruopštaus ir ilgo darbo. Čia biografiją bei nuopelnus nupasakosime bendriausiais bruožais. Z. Ivinskis gimė 1908 m. gegužės 25 d. Kuršėnuose. 1925 m. įstojo į tuometinį Lietuvos universitetą, studijų metu pagrindiniu dalyku pasirinko Lietuvos istoriją. 1929–1932 m. studijavo Vokietijos universitetuose. Disertaciją apgynė būdamas vos 25-erių metų. Grįžęs į Lietuvą, vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto (Lietuvos universitetas pakeitė pavadinimą) Teologijos-filosofijos fakulteto Visuotinės istorijos katedrai, dėstė su istorija susijusius dalykus. 1941 m. tapo VDU Filosofijos fakulteto dekanu (pareigas ėjo iki 1942 m., kai nacių valdžia uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas).

1944 m., kaip ir daugelis inteligentų, pasitraukė į Vokietiją. 1949–1963 m. Vatikano archyve rinko istorinę medžiagą. 1955–1956 m. buvo Baltų instituto Bonoje vedėjas. 1963–1971 m. dėstė Bonos universitete. Taip pat buvo Lietuvių enciklopedijos Lietuvos istorijos iki 1600 skyriaus redaktorius. 1972 m., minint Z. Ivinskio mirties metines, „Draugo“ kultūrinis priedas publikavo paties istoriko laišką, parašytą 1970 m. Šį laišką galima vertinti kaip Z. Ivinskio autobiografiją, apimančią paskutinius 20 gyvenimo metų (t.y., veiklas Vakaruose: darbą archyvuose, tekstų enciklopedijoms rengimą, dėstymą Vokietijoje). „Nusibodo i enciklopedijas rašinėti“, – laiške atvirai teigė istorikas.[2]

Z. Ivinskis nuo jaunystės buvo visuomeniškai aktyvus, tai nepasikeitė ir emigracijoje. Apie jo visuomenines veiklas išeivijoje straipsnį parengė istorikė dr. Ilona Strumickienė: Zenono Ivinskio visuomeninė veikla išeivijoje. Soter . – Nr. 30 (2009), p. 169-182

EPAVELDE aptikome šiuos Z. Ivinskio darbus:

Saulės-Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė / Z. Ivinskis. – 1936

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Toliau skaityti

Primirštas kalbotyrininkas Kazimieras Jaunius

Kazimieras Jaunius gimė 1848 m. gegužės 18 d. ūkininko šeimoje Lembo kaime (dabartinis Šilalės rajonas). Nuo 1871 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kur tuo metu dėstė vyskupas Antanas Baranauskas. Kaip ir Baranauskas, susidomėjo filologija; nors nuomonės išsiskirdavo, vyskupas palaikė klieriką, jo siekį tirti tarmes. 1875 m Jaunius įšventintas į kunigus. 1875–1879 m. studijavo Dvasinėje katalikų akademijoje Peterburge, kur sąlygos mokytis senovės kalbų, domėtis filologija buvo labai palankios (akademijoje dėstė iškilūs to meto profesoriai). Nors sulaukė pasiūlymų likti akademijoje, 1979 m. Jaunius turėjo sugrįžti į Lietuvą, kur buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. 1880–1892 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje (įvairius teologijos dalykus, lotynų kalbą, vėliau – ir lietuvių kalbą). Visgi konservatyviam tuometiniam vyskupui kunigo susidomėjimas kalbotyra nepatiko, Jauniui buvo liepta išvykti į kurią nors kaimo parapiją. Tokiomis aplinkybėmis Jaunius priėmė pasiūlymą dirbti Kazanėje. 1898(?)–1906 m. dėstė savo alma mater, Dvasinėje katalikų akademijoje (graikų, lotynų, hebrajų kalbas). XX a. pradžioje Krokuvos universitetas K. Jaunių pakvietė vadovauti naujai steigiamai lietuvių kalbos katedrai, o Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį. Deja, Jaunius sunkiai susirgo, mirė 1908 m. Jo darbus tęsė, palikimą įamžino mokinys Kazimieras Būga. 1991 m. Lembo kaime atstatyta Jaunių šeimos klėtelė. [1]

Nacionalinėje bibliotekoje saugomas Jauniaus archyvas, apie jį 2018 m. mūsų tinklaraštyje papasakojo Rima Dirsytė: https://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/05/07/lietuviu-kalbos-dienai-pamineti-lietuviu-kalbos-tyrinetojai-kuriu-archyvai-saugomi-nacionalines-bibliotekos-retu-knygu-ir-rankrasciu-skyriuje/

Kazimiero Jauniaus darbų rasite Epavelde:

Грамматика литовскaго языка / К. Явнисъ. – 1908-1916. – XXII, [2], VIII, 216, VII, 268 p., 1 portr. lap.

Dvasiškoji iškalba / surašytoji iš kun. d-ro K. Jauniaus išguldinėjimų. – 1909. – 40 p.

Lietuvjų kalbos gramatika / kunigo Kazimiero Jauniaus. – 1911. – VIII, 216 p.

Toliau skaityti

Gegužės 18-oji – Tarptautinė žavėjimosi augalais diena

Parengė Deimantė Žukauskienė

Nuo 2012-ųjų kasmet gegužės 18 dieną minima Tarptautinė žavėjimosi augalais diena. Diena minima įvairiose pasaulio šalyse. Ji skirta pagerbti žemėje augančioms augalų rūšims, kurių mokslininkai suskaičiuoja daugiau nei 250 tūkstančių. Lietuvoje šventę organizuoja botanikos sodai: supažindina visuomenę su augalų rūšimis, siekia parodyti augalų tyrimų svarbą žemės ūkiui, tvariai maisto pramonei, aplinkosaugai, sodininkystei, miškininkystei ir ne maisto produktų pramonės – popieriaus, medienos, chemijos, energetikos ir farmacijos – produkcijai. Epaveldas.lt gausu įdomios archyvinės medžiagos susijusios su įvairiomis augalų rūšimis, augalų auginimu bei puoselėjimu.

Kaip gyvena augmenys? / pagal Lunkevičių ir kitus. – 1901. – 129 p.

Apie botanikos organografijos lietuviškąją terminologiją / d-ras K. Grinius. – 1914. – 15 p.

Želmenija. – 1921-1923

Sąrašas sėklų Lietuvos universiteto Botanikos sodno 1924 m / [prof. dr. C. Regel, Pr. Martynaitis]. – 1923

Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai. T. 11 (1936) : Botanikos skyrius. – 1936

Gydantieji augalai / J. Birzinas. – 1939

Filosofui Stasiui Šalkauskiui – 135 metai

Lietuvos pašto nuotr. / Stasys Šalkauskis

Šiemet sukanka 135-osios filosofo Stasios Šalkauskio gimimo ir 80-osios jo mirties metinės.

S. Šalkauskis gimė 1886 m. gegužės 16 d. Ariogaloje. Augo ir brendo Šiauliuose. 1911 m. baigė Maskvos universitetą (teisę). Nuo 1911 m. gyveno Samarkande, nuo 1915 m. – Šveicarijoje, 1915–1920 Fribūro universitete studijavo filosofiją. 1920 m. grįžo į Lietuvą. 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune, 1922–1940 m. filosofiją, pedagogiką, logiką, estetiką – Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 m. jis vadinosi Lietuvos universitetu). 1927–1930 m. buvo Ateitininkų federacijos pirmininkas, sistemino ir aiškino ateitininkų principus ir pareigas. Įkūrė ir 1921–1922 m. redagavo žurnalą „Romuva“, 1932–1934 m. – žurnalo „Židinys“ redaktorius.1939–1940 m. – universiteto rektorius. 1940 m., SSRS okupavus Lietuvą, atleistas iš rektoriaus ir dėstytojo pareigų.[1]

„Išskirtinė valia, nuoseklumas, logika, sistema, nežiūrint silpnos sveikatos, padėjo tėvui labai daug pasiekti palyginti per labai trumpą laiką“, – 2011 m., minint 125-ąsias gimimo ir 70-ąsias mirties metines, pabrėžė filosofo sūnus, fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskis.[2]

Toliau skaityti

Spaudos cenzorius tarpukario Lietuvoje: tarp realybės ir siekiamybės

Parengė Arida Riaubienė

Gegužės 7-oji – spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Norint deramai įvertinti tokios dienos svarbą ir reikšmę, tikslinga sutelkti dėmesį į žodžio laisvės ribojimų ir cenzūros temą. Žinome, kad ir tarpukario Lietuvoje įstatymuose neapibrėžta cenzūra varžė knygų leidybą, jų platinimą. Augantis nepasitenkinimas tokia politika skatino įvairių diskusinių straipsnių spaudoje atsiradimą. 1939 m. dienraštyje „XX amžius“ buvo išspausdintas straipsnis „Spaudos priežiūra“, pasirašytas neišaiškintu slapyvardžiu Džiustras[1]. Straipsnyje aptariami spaudos priežiūros uždaviniai valstybės gyvenime, svarstoma apie cenzoriui reikalingą išsilavinimą.

Pateikiame keletą ištraukų iš šio straipsnio[2]:

„[…] Kiekvienas spaudos darbas paliekamas sauvališkai priežiūros žmonių interpretacijai ar net asmeniškai malonei spaudos darbą savaip iškomentuoti. Tokiu atveju ypač susiduriama su pačių priežiūros žmonių erudicija ir moraliniu lygiu. Spaudos darbininkai dažnai yra mokslininkai, eruditai, menininkai, sociologai ir bendrai, kūrybiniais gabumais apdovanoti žmonės. Tai yra tas kadras, kuris ir kuria valstybės bei tautos kultūrinį ir dvasinį gyvastingumą, kuris žadina ir veda visuomenę pažangos ir kūrybos keliais. Per spaudą ateina į gyvenimą naujos idėjos, nauji sumanymai ir projektai, prasiveria nauji dvasios ir kultūros horizontai. Savaime suprantama, kad priežiūros žmonės bent iš dalies turėtų prilygti spaudos kūrėjams, turėtų bent tinkamai juos suprasti. Šiuo atveju spaudos priežiūros žmogaus pareigos yra atsakingesnės ir sunkesnės, negu atskirų leidinių redaktorių pareigos. Faktiškai valstybinės priežiūros žmogui ir tenka stovėti aukščiau redaktorių. Jo nurodymai redaktoriams yra privalomi. Tačiau ir praktikoje ir čia nestinga kurioziškumo. Tuo tarpu, kai įstatymas reikalauja iš redaktoriaus aukštojo mokslo cenzo, spaudos priežiūros žmogui šis nuostatas netaikomas. [„XX amžiaus“ redakcija skaitytojams priminė, kad Lietuvoje yra spaudos priežiūros sistemoje dirbančių valdininkų, baigusių aukštąjį mokslą – A. R.]. Dar ryškesnį vaizdą gausime, atkreipę dėmesį į priežiūros etatų lygį. Priežiūros žmonių kategorijos būva žemesnės už redaktoriaus. Tuomet savaime nereikia norėti, kad priežiūron patektų žmonės eruditai, didelio išsilavinimo ir stažo. Tose valstybėse, kur prieš D. karą veikė spaudos cenzūra, dažnai cenzoriais galėjo būti žmonės tik su ypatingai dideliu stažu mokslo, meno, literatūros ir politikos srityse. Cenzorių pareigoms dažnai buvo kviečiami profesoriai. Esą Puškino raštus cenzūruodavęs pats caras, kad nebūtų įžeistas ar nesuprastas didysis tautos kūrėjas. Daugelyj valstybių spaudos priežiūra neišeidavo iš policijos rankų.

Toliau skaityti