Kategorija: Datos

Algirdas Julius Greimas, „Šis tas apie Paryžių“

Paryžius – tai mitas, jo nėra. Kai gyveni toli nuo jo, labai jo ilgiesi, žadi sau jį geriau pažinti, išmokti jį mylėti. Kai apsigyveni – jis dingsta kasdieniškume: imi gyventi žmogus ne Paryžiuje, o Prienuose: savo kvartale, savo namų bloke, savo gatvėje.

Paryžius turi didelį istorinį kapitalą: tai Meno, Mados, Laisvės, Barikadų sostinė. Bet kaip darganoje ir lietuje, kaip dienų ir gatvių pilkumoje atpažinti visas tas didžiąsias raides?

Elinos Sazonovos nuotr. Pexels

Algirdas Julius Greimas, „Šis tas apie Paryžių“, skiltyje „Laiškai iš Paryžiaus“, Dirva, Nr. 6, 1963 m. sausio 16 d., p. 3.

Visą tekstą ir daugiau A. J. Greimo publikacijų galite skaityti semiotika.lt: http://www.semiotika.lt/file/repository/066_1963_Sis_tas_apie_Paryziu.pdf

Ištrauką atrinko Silvija Stankevičiūtė.

Juozas Erlickas, „Bobutė iš Paryžiaus (2)“

Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Prie Eifelio bokšto turėjo ji butą.
Ji visko pasauly klausytis norėjo,
Bet viena kairiąja ausim tegirdėjo.

Nebuvo be galo dėl to nusiminus –
Ir viena girdėti, ką šnekas kaimynai!
Prie durų priglaudusi išskėstą ausį,
Žinių vakarinių kas vakarą klausės…

<…>

Deimantės Žukauskienės nuotr.

Visą eilėraštį rasite tekstai.lt :http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/erlickas/bobute.htm#bobute

Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas

1885 m. kovo pabaigoje (šaltiniuose nurodomos skirtingos dienos) gimė kalbininkas Juozas Balčikonis.

1911 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, darbavosi kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. 1918–1920 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete (1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, jis pervadintas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1944 m. – Vilniaus universitete. 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bene svarbiausias kalbininko darbas – ilgametis „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas. Nuo 1930 m., perėmęs milžinišką Kazimiero Būgos kartoteką, Balčikonis organizavo žodyno rengimo ir žodžių rinkimo darbą. Bendrinės lietuvių kalbos norminimui svarbi J. Balčikonio pedagoginė veikla ir vertimai: jis išvertė Hanso Kristiano Anderseno, Brolių Grimų, Vilhelmo Haufo, Šarlio Pero ir kitų klasikų pasakas.[1]

Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogai seminarijos sode. Iš kairės sėdi: Petras Variakojis, Jonas Grabys, Juozas Balčikonis, neatpažintas asmuo, Anelė Seradinskaitė-Strpekienė; 2-oje eilėje Juozpas Rajeckas, Herta Calmanaitė, Alfonsas Gilvydis, Jurgis Elisonas, Pranciškus Giedravičius / Panevėžio aps. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės VB

Išsamesnį pasakojimą apie J. Balčikonio darbus rasite čia (parengė Valerija Paškauskienė, NMA): http://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Balcikonis_J.pdf

J. Balčikonio darbus liudija ir Epaveldas:

Toliau skaityti „Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas”

Sigitas Geda, „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“

Nakties žiedai
Paskyrimų poema Fransua Vijonui

Pynė: likimas, kaukolė ir rožė

Likimas vėlei bus man maloningas:
aš ją surasiu, tysančią smėly
tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,
nes mano sniego rūmai dulkini;
atsinešiau aš kaukolę ir rožę
ir užmigau ant jūros akmenų,
nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiai
džiaugsmus ir laimę vystančių dienų,
būtybės skaisčios…

Dimitry Anikin nuotr. Pexels

Daugiau fragmentų iš eilėraščių ciklo „Pynė – likimas, kaukolė ir rožė“ rasite tekstai.lt : http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/geda/menulioz.htm

Valdas Papievis, „Eiti“

Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010

Daniel Frese nuotr. Pexels

Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.

<…>

Toliau skaityti „Valdas Papievis, „Eiti“”

Julius Keleras, „senų nuotraukų apžiūra, prieš išmetant“

ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo
tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų –
nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono
lietaus apardyti kūnai, mechaniškai
kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs

Eilėraštį atrinko Deimantė Žukauskienė. Daugiau J. Kelero eilėraščių rasite: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=583&str_id=2444

Paryžiuje. D. Žukauskienės nuotr.