Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvių emigrantų ar kilusių iš jų rastume tarp pasaulinio garso filmų kūrėjų, aktorių, dainininkų, politikų ar net dvasininkų. Lietuviai savo talentu, profesiniais laimėjimais daug pasiekė ir garsina Lietuvos vardą jau daug dešimtmečių. Toliau skaityti „Lietuvos vardo garsinimas pasaulyje”
„Gyvenimas – kaip saldainių dėžutė – niekada nežinai, kokį gausi“. Tai legendinė frazė iš gerai žinomo, prestižinį apdovanojimą gavusio holivudo filmo „Forestas Gampas“ (Forrest Gump) (1994 m.). Greičiausiai filmą žino daugelis, bet ne kiekvienas žino, kad šį filmą režisavo lietuvių kilmės amerikietis Robertas Zemeckis.
Šiandien režisierius švenčia savo 62-ąjį gimtadienį.
Robertas Zemeckis Išgarsėjo XX a. pabaigoje su filmų trilogija „Atgal į ateitį“. Sėkmę taip pat atnešė prieš tai minėta kino juosta „Forestas Gampas“, už kurią 1994 m. režisierius laimėjo Oskarą (geriausias metų filmas).
Robertas Zemeckis gimė Čikagoje tėvo lietuvio ir italų kilmės motinos šeimoje. Baigė Pietų Kalifornijos universiteto kino ir televizijos mokyklą. Studijų metais už filmą „Garbės laukas“ (Field of honor) laimėjo Studentų akademijos (studentų oskaras) apdovanojimą. Kitas sėkmingas filmas „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone) su žymiu aktoriu Maiklu Daglasu leido Zemeckiui sukurti žymiąją fantastinę trilogiją „Atgal į ateitį“(Back to the future).
Režisierius savo filmuose naudoja daug specialiųjų kino efektų. Filme „Forestas Gampas“ (Forrest Gump) aktorių Toma Henksą dokumentiniuose kadruose „įkišo“ šalia žymių asmenybių, tokių kaip JAV prezidentai Džonas F.Kenedis ir Ričardas Niksonas, The Beatles nario Džono Lenono. Viename iš naujesnių filmų „Poliarinis ekpresas“ (The Polar Express) režisierius, pasitelkęs judesių fiksavimo techniką aktorius pavertė kompiuterinės animacijos personažais.
Garsus pracūzų rašytojas Romainas Gary gimė 1914 m. gegužės 8 d. Vilniuje. Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Basanavičiaus gatvėje prabėgusius vaikystės metus R. Gary aprašė nostalgiškame autobiografiniame romane „Aušros pažadas“. Jeigu tikėsime kūriniu, Vilniuje berniuko motina išpranašavo, kad sūnus tapsiantis Prancūzijos diplomatu ir garsiu rašytoju. Toliau skaityti „Virtuali paroda „Vilniaus pažadas. Romainui Gary – 100 metų“”
sugrįžusi mįslėm kalbu mįslėm rašau . . .
Eglė Juodvalkė (gimė 1950 m. sausio 28 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose) – poetė, žurnalistė, rašytoja. Čikagos universitete baigė Slavistikos fakultetą bei Pedagoginį lituanistikos institutą. Daug metų dirbo Laisvosios Europos radijo Lietuvių skyriuje Vokietijoje. Eglė Juodvalkė yra keturių poezijos rinkinių ir autobiografinės knygos autorė. Rašytoja kūrybą publikuoja Kultūros baruose, Literatūroje ir mene, literatūros leidinyje Rampike (Kanada), o taip pat rašo straipsnius į periodinę lietuvių ir užsienio spaudą. Pirmoji jos knyga – eilėraščių rinkinys Pas ką žiedas žydi (1983). Eglė Juodvalkė yra Lietuvos rašytojų sąjungos, tarptautinio rašytojų klubo PEN Lietuvos centro Vilniuje ir Lietuvių rašytojų draugijos Čikagoje narė. Gyvena ir kuria Čikagos priemiestyje.
Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu…
Algimantas Mackus (1932–1964) – poetas, kritikas, eseistas, vienas tragiškiausių išeivijos rašytojų. Gimė Pagėgiuose, Vilniuje baigė pradžios mokyklą. 1944 m. su šeima pasitraukė į Rytų Prūsiją. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovyklose, mokėsi stovyklinėse lietuvių mokyklose. 1949 m. emigravo į JAV. JAV studijavo rusų kalbą ir literatūrą, Roosevelto universitete – psichologiją. Mackus buvo aktyvus išeivijos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Nuo 1954 m. – lietuviško radijo laidų vedėjas. Dalyvavo akademinių organizacijų „Šviesa“ ir „Santara“ veikloje. Išleido poezijos rinkinius „Elegijos“ (1950), „Jo yra žemė“ (1959), „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ (1962, Vinco Krėvės premija). Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai, išleistas jau po poeto mirties ir yra lyg jo paties nekrologas. Algimantas Mackus žuvo autoavarijoje 1964 m. gruodžio 28 d. Čikagoje. A. Mackus – ryškiausias bežemių kartos poetas. Jo poezija sutelkta į būties prasmės prarastį, į skilimą, susvetimėjimą ir žmogaus vertybių krizę. A. Mackus pasitelkia „neornamentuotą kalbą“. Jo „neornamentuota kalba“ – tai epitetų, antitezių, inversijų, semantinio žodžių nesuderinamumo kalba. Kuriama lyg ir nekomunikabili poetinė kalba, kuri pačia struktūra prabyla apie egzilo būtį, vienatvę, pačią literatūrą. Keletas akimirkų iš Algimanto Mackaus nematyto gyvenimo >>>
2002 metus UNESCO paskelbė geologo, minerologo Ignoto Domeikos (1802-1889), gyvenusio Čilėje, metais. Tais metais į Lietuvą buvo atvykę daug šio žinomo žmogaus palikuonių iš Čilės, JAV, Australijos, Norvegijos ir Lenkijos. Tada Vilniuje vyko tarptautinė mokslinė konferencija: „Ignoto Domeikos gyvenimas. Darbas ir indėlis į mokslą“. Konferencijoje dalyvavo ir viešnia iš Australijos Paz Domeyko, kurią teisėtai galėtume pavadinti savo proprosenelio biografe. Nors ji nėra profesionali istorikė ar mokslininkė, bet pastaraisiais laikais labai atsidėjusi tyrinėjo I. Domeikos biografiją ir asmeninį gyvenimą ir būtent daugiau ne kaip mokslininko, rašytojo ar visuomenės veikėjo, bet kaip šeimos žmogaus. Visa tai atsispindi ir 2002 m. Čilėje ispanų kalba išleistoje Paz Domeyko knygoje „Ignacio Domeyko: la vida de un emigrante (1802-1889)“ apie jos žymųjį proprosenelį ir mūsų kraštietį. Knyga parašyta remiantis dokumentine medžiaga, Ignoto Domeikos laiškais bei archyvu, kuris yra Domeikų šeimos Santjage nuosavybė. Knyga 2005 m. Pasirodė ir anglų kalba.
Reikia pasakyti, kad Domeikų giminė Čilėje labai gerbiama, jos atstovai dažnai užima aukštą padėtį visuomenėje. Čilės sostinėje Santjage 2001 m. I. Domeikos 200-osioms gimimo metinėms buvo įkurta Domeikos Ancutos kultūros draugija, kurios tikslas yra paremti ir plėsti tarptautines studijas, skirtas šio mokslininko gyvenimui, mokslinei ir kūrybinei veiklai tyrinėti.
Jonas Rimka