Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė


1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Toliau skaityti „Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas”

Kūrybiškiausios anotacijos konkursas „Pasaulis mano knygų lentynoje“

Pasaulį pažinti keliaujant – nuostabi patirtis, tačiau nuo senų laikų pažinimo raktas į svečias šalis, kultūras ir neįtikėtinas istorijas buvo ir knyga. Knygose rasime turų po egzotiškas šalis, kvapą gniaužiančių nuotykių, romantinių ir gyvenimiškų patirčių kupinų istorijų, egzistencinių apmąstymų. O kas slypi Jūsų asmeninėse bibliotekose? Kokias knygas – tiek naujausias, tiek seniai skaitytas – vertinate ir branginate Jūs?

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, bendradarbiaudama su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir viešosiomis bibliotekomis, antrą kartą kviečia visos Lietuvos skaitytojus dalyvauti kūrybiškiausios anotacijos konkurse ir pristatyti savo mėgstamiausią knygą. Svarbu KŪRYBIŠKUMAS, todėl anotacija gali būti eiliuota, akademinė, eseistinė, gali turėti parodijos bruožų. Kviečiame rinktis mėgstamiausių lietuvių arba užsienio autorių kūrybą. Pasirinkta užsienio autoriaus knyga turi būti išversta į lietuvių kalbą. Taip pat kviečiame nufotografuoti savo knygų lentyną ir atskleisti, kaip atrodo jūsų knygų pasaulis.

SVARBU, kad būtų galima matyti ir susipažinti su Jūsų namų bibliotekos knygomis, o anotacija atspindėtų, koks yra knygos pasaulis ir kaip knygą vertinate Jūs.

Konkurse kviečiami dalyvauti visi: moksleiviai, studentai, literatūros mylėtojai, plunksną jau įvaldę ar mėgstantys rašyti kartkartėmis. Konkurso dalyviai rungsis dviejose amžiaus grupėse: iki 15 metų ir nuo 16 metų.

Toliau skaityti „Kūrybiškiausios anotacijos konkursas „Pasaulis mano knygų lentynoje“”

„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…“

Mūsų rankas ir akis pagaliau pasiekė 2020 m. pabaigoje išėjęs laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (Nr. 10), kuriame aprėpiamas platus knygų mylėtojams aktualių temų spektras.

 Pirmajame puslapyje, redakcijos žodyje, primenama laikraščio istorija: jį nuo 2000 m. leidžia Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas.  Pats bibliofilų klubas įkurtas anksčiau, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Ne be reikalo trisdešimt šeštus metus dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose. Tik kvailys iš to nemato naudos. Knygių bičiulija gyvena ne kaip šeškai, kiekvienas už save, bet kaip bitės, kaip senovės lietuviai iš prigimties bitininkai (bičiuliai), kuriems svetima laisvą žmogų paversti tarnu“, – rašo redakcija.  Laikraščiui pradžią davė 1995 m. kultūros savaitraštyje „Žemaičių saulutė“ išspausdinti 6 teminiai puslapiai ir nuo 1996 m. kartą per mėnesį pasirodydavęs „Bibliofilų puslapis“ laikraštyje „Plungė“. Greta redakcijos žodžio rasite ir Simono Daukanto bibliofilų klubo himną, kurį 1985 m. parašė Gintautas Černeckis. Pirmajame puslapyje, publikacijoje „Kiek žmoguje kalbos“,  mintimis dalijasi ir akademikė Viktorija Daujotytė, pernai  paminėjusi 75-etį. „Kiek žmoguje kalbos, tiek ir galimybių pasaulyje veikti, pasirenkant vieną  ar kitą veikimo būdą“, –  teigia ji.

Toliau skaityti „„Dūzgia bibliofilų avilys Žemaičiuose…“”

Liepos 15 d. gimė išeivijos poetas, vertėjas, žymus literatūros kritikas Alfonsas Nyka-Niliūnas

Parengė Irmina Abramovienė


Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1962-12-08, Niujorkas, JAV.
Maironio lietuvių literatūros muziejus

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikrasis vardas – Alfonsas Čipkus, 1919–2015) literatūrologų laikomas vienu žymiausių, moderniausių lietuvių emigracijos rašytojų. Priklauso poetų žemininkų kartai, kurios kūryba skleidėsi okupacijos ir istorinių perversmų sąlygomis. 1938– 1939 m. studijavo romanistiką ir filosofiją Vytauto Didžiojo universitete, vėliau šias studijas tęsė Vilniaus universitete. Pirmuosius eilėraščius publikavo studentiškoje spaudoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Studijavo Tiubingeno ir Fribūro universitetuose meno istoriją ir filosofiją, gilino prancūzų, vokiečių ir anglų literatūros žinias. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje (JAV). Pirmoji poezijos knyga „Praradimo simfonijos“ išleista 1946 m. Tiubingene. Kūrėjo palikimą sudaro ne tik eilėraščiai, bet ir kritikos straipsniai ir literatūros klasikos vertimai bei dienoraščiai, kuriuose unikaliai persipina autobiografinis tekstas ir poezijos refleksija.

Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie poeto literatūrinį palikimą yra rašiusi: „Pagrindinis niliūniškos transcendencijos takas – iš dviejų erdvių ir dviejų laikų. Iš gyvenimo pirminiuose namuose ir gyvenimo svetur, iš nuolatinio ten ir čia, tada ir dabar. […] A. Nyka-Niliūnas metafizinei tradicijai priklauso ir kaip poetas, ir kaip mąstytojas, lietuvių kultūrai suteikęs unikalių, įrašytų, užrašytų būties refleksijų.“


Paskutinė kelionė

Dabar einu namo. Ramiai ant slenksčio pasėdėsiu,
Nes baisiai pavargau, ieškodamas kančios.
Nors nežinau, ar tavo veido spinduliai išblėsę
Mane sutiks iš žuvusių namų kerčios.

Kai bus pavakarė ir dulkės kils kely po gluosniais,
Aš būsiu netoli. Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.
Ten kaip nuostabų persų kilimą vaikystę pasiklosiu
Ir, vaikščiodamas ja, aš nieko nebijosiu, –
Audros suplėšytas kaštanas vėl žydės.

Todėl aš ir nebegaliu ten neiti,
Neskrist kaip paukštis platuma erdvės giedrios.
Aš negaliu nebūti ten. Jie miršta. Ir man reikia eiti greitai
Ir krist kaip lietui plakančios audros.

Nemeikščiai, 1940
(Iš poezijos rinktinės „Eilėraščiai, 1937-1996“, Vilnius : Baltos lankos, 1996)

In memoriam: poetas Kornelijus Jazbutis (1933–2021)

Parengė Dalia Cidzikaitė


2021 m. liepos 9 d., eidamas 89 metus, mirė JAV lietuvis poetas Kornelijus Jazbutis. Kornelijus, mokytojų ir ūkininkų Kazio ir Stefanijos (Rankaitytės) Jazbučių sūnus, gimė 1933 m. balandžio 16 d. Virbalų kaime, Skuodo rajone. Tėvai 1941 m. birželio 14 d. komunistų buvo ištremti į Sibirą. Kornelijus ir jaunesnė sesutė Gražina pasiliko Lietuvoje. 1944 m. su tetos Bronės Jazbutytės šeima Kornelijus pasitraukė į Vokietiją. Našlaičio teisėmis atvyko į Ameriką 1947 m. vasario 18 d. Mokėsi lietuvių marijonų mokykloje Marijanapolio kolegijoje (Tompsonas, Konektikuto valstija), vėliau baigė socialinius mokslus magistro laipsniu Lojolos universitete Čikagoje. Nuo jaunystės buvo ateitininkas, ateitininkų literatų „Šatrijos“ korporacijos narys. Daug vasarų dalyvavo Lituanistikos seminaruose prie Kento universitete (Ohajo valstija), vėliau Pleine (Plano; Ilinojaus valstija). Rašė poeziją, savo eilėraščius skaitė „Poezijos pavasariuose“ Čikagoje ir „Poezijos rudenyse“ Druskininkuose. Nuo 1966 m. beveik kasmet vykdavo į Lietuvą aplankyti savo tėvų, sugrįžusių iš Sibiro.


Birželio vakare

Tėvas, mama ir aš
žingsniuojam palei Bartuvos upę.
Tėvas birželio vakare
aiškina mamai,


kad rusai į Sibirą žmones vežti ketina,
aiškina birželio vakare,
nupirkęs valo meškerėm,
aiškina birželio vakare,
kad kažin, ar beteks meškeriot
vingiuotoj Bartuvoj,
aiškina, ar beapsimoka birželio vakare
takelius geltonu smėliu pabarstyt,
jis aiškina vėlai birželio vakare,
ar apsimoka,
kai sunkvežimiai laukia parengti,
laukia rytojaus
vėlai birželio vakare.

Birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas

Ištrauką atrinko Deimantė Žukauskienė


Česlovas Milošas

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas yra rašęs: „Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004) – žymus poetas, intelektualas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Vienas iškiliausių XX a. Europos ir Amerikos modernizmo autorių, lyginamas su Tomu Sternsu Eliotu (Thomas Stearns Eliot), Ezra Paundu (Ezra Pound). Kartais vadinamas XX a. Dante.“

Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašto juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.


Ištrauka iš Č. Milošo romano „Isos slėnis“

Daugiau ištraukų iš „Isos slėnio“ rasite čia>>