Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas
Pagal Jurgio Savickio novelę „Vagis“
Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 16 m.)
Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka
„Kaip gerai bastytis po pasaulį. Bastytis, tyrinėti. Pilna žemė kraštų, savo būdais stebinančių. U ta ta, nepažįstama, įdomu!“ – taip gali manyti žmogus, kuris kaip kalinys karantino metu namie tūno. Šviesolaidinio interneto bangose skendinčiam bute iš kompiuterio ekrano seni keliauninkai pasakojo apie senos gadynės žygius, kaip jų automobiliai riedėjo serpantinais, kaip kojos lig kelių sniegan smigo, kaip aukščiausio pasaulio kalno viršūnėj Lietuvos vėliava plazdėjo. Vaikas, maigydamas telefoną ir norėdamas jame lenktynes laimėti, svajojo ir klausė. – Nagi, kad dabar patrauktume per užsnigtas magistrales į kelionę… Kelionė rodėsi vaikui linksma, žavinga, kiekviename posūkyje įdomybę siūlanti, lyg ką tik išpakuota planšetė. Kodėl jam taip rodėsi – jis nežinojo.
Eidama 89 metus, 2021 metų sausio 15 d. Čestertone (Chesterton, Indiana) amžinybėn iškeliavo JAV lietuvių dailininkė Marija (Pupiūtė) Ambrozaitienė (Maria Ambrozaitis). Marija Ambrozaitienė gimė 1931 m. balandžio 15 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Iš pradžių mokėsi Kybartuose, vėliau, Pupių šeimai pasitraukus į Vakarus, Vokietijoje. 1949 m. Marija su tėvais persikėlė į JAV.
Tapybą, meno istoriją būsima dailininkė studijavo Hunterio koledže (Hunter College) ir Niujorko Meno studentų lygoje (Art Students League of New York), vėliau Clevelando ir Čikagos meno institutuose. Įvairias meno pamokas lankė ir pabaigusi mokslus. Iš pradžių menininkė kūrė aliejinius paveikslus, vėliau ėmėsi akvarelės, grafikos, emalio tapybos. Paskutiniaisiais dešimtmečiais susidomėjo fotokoliažu ir fotomontažu. Apie pastarąjį išraiškos būdą mene Marija Ambrozaitienė yra pasakiusi, kad jos kuriami koliažai neišreiškia tikrovės, greičiau – jie atskleidžia jos pasąmonę.
Menininkė priklausė jaunųjų lietuvių dailininkų grupei „Dailė“, vėliau – Lietuvių moterų dailininkių draugijai, dalyvavo parodose Ilinojuje, Ohajuje, Niujorke, Kalifornijoje, Kanadoje ir Lietuvoje. Buvo Lietuvių Fondo ir Čiurlionio galerijos (Čikagoje) meno patarėjų komitetų narė. Iliustravo Julijos Švabaitės, Dr. S. Aliūno (Aloyzo Barono slapyvardis), kitų rašytojų knygas.
Marija Ambrozaitienė priklausė naujai Amerikos lietuvių menininkų kartai, meno studijas baigusiai jau Amerikoje. 1962 m. šie menininkai Čikagoje įkūrė grupę „Jaunųjų dailininkų klubas“. 1966 m. grupė pavadinimą pakeitė į jaunųjų dailininkų grupę „Dailė“. Pasak menotyrininkės dr. Jolantos Bernotaitytės, grupė susibūrė kaip neformali organizacija, kuri rūpinosi grupės narių darbų pristatymo galimybėmis[1]. Norintiems tapti „Dailės“ nariais aukšti profesiniai reikalavimai nebuvo keliami, tačiau grupė stengėsi laikytis kelių svarbių principų, pavyzdžiui, siekdama apsisaugoti nuo menkaverčių darbų parodose, kūrinių atranką patikėjo kompetetingoms komisijoms. Šalia tokių JAV menininkų kaip Petras Aleksa, Zita Sodeikienė, Valentinas Ramonas, Nijolė Banienė, Giedrė Žumbakienė, Magdalena Birutė Stankūnienė, Marija Ambrozaitienė buvo viena iš aktyviausių „Dailės“ narių.
„Romainas Gary buvo didis melagis“, – taip esė apie Vilniuje gimusį rašytoją R. Gary, pavadintą „Pramanytas žmogus“ („The Made-up Man“), pradeda Adamas Gopnikas.[1] Toliau A. Gopnikas vardija: R. Gary melavo apie savo kilmę, išsilavinimą, meiles… Pramanyta Emile’io Ajaro persona jį nuvedė iki antrosios Goncourt’ų premijos (ją rašytojas gali gauti tik kartą gyvenime).
O kiek motinos, Lietuvos žydės Minos Kacevos (Kacew, Kacewa), tikrosios asmenybės liko rašytojo pasakojimuose?.. Savo ruožtu remdamasis Davido Bellos studija „A Tall Story“ („Pritemptas pasakojimas“),[2] A. Gopnikas atkreipia dėmesį, kad autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ R. Gary savo motiną pavadino Nina, nors ji nešiojo žydišką Minos vardą. Rašytojas kurstė mitą, kad jo tikrasis tėvas – garsus rusų aktorius, nors Mina nepatyrė aktorinės sėkmės, vargiai pasirodydavo ant Maskvos scenų. Motinos frankofilija, meilė Prancūzijai, nebuvo tokia jau didelė keistenybė: XX a. pradžioje Paryžius traukte traukė išsilavinusius, nelabai religingus Rytų Europos žydus. (Netikslumų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.)
Visgi, pasak Gopniko, R. Gary buvo ir moralistas, kuriam rūpėjo, kaip atskirti gera nuo blogo. Už hiperbolių ir pramanų slypi intencija. Tarkime, visiškai nesvarbu, ar mažasis Romanas Vilniuje turėjo malonų kaimyną Piekielnį, kuris norėjo, kad jo egzistencijos faktas būtų paminėtas pasaulio galingiesiems. Visiškai nesvarbu, ar užaugęs Romanas, jau Romainas, žmogelio pavardę balsu pasakė Anglijos karalienei. Svarbu tai, kad ir maži gyvenimai reikšmingi, verti išsaugojimo, atminimo.
It is with great sadness that we share the news of the passing of William R. Schmalstieg, Sparks Professor Emeritus of Slavic and Baltic Linguistics, Penn State University, on January 22, 2021 at the age of 91.
Prof. Schmalstieg was a prominent linguist, especially in the study of the Lithuanian and Prussian languages, a long-time member of the Association for the Advancement of Baltic Studies (he served as the President of AABS from 1982-1984) and a Lithuanian friend. William R. Schmalstieg actively cooperated in the Lithuanian diaspora press, many of his linguistic articles appeared in the journal “Lituanus.” He is the author of number of books on the Lithuanian language. At least a couple of generations of Lithuanians in the United States grew up learning from the textbook “Introduction to Modern Lithuanian,” written by him together with Leonardas Dambriūnas and Antanas Klimas (Brooklyn, N. Y., 1966).
After the breakup of the Soviet Union when Lithuania regained its independence in 1991, the Lithuanian government officially honored Prof. Schmalstieg for his accomplishments in the study of the Lithuanian language. In 1994, Vilnius University presented Prof. Schmalstieg with the honorary doctor regalia.
1896 m. vasario 2 d. gimė rašytojas Balys Sruoga. Pateikiame keletą įdomių faktų apie jį:
Balio Sruogos artimu bičiuliu buvo rašytojas Vincas Krėvė. Abu profesoriavo Vilniaus universitete, kartu grįždami iš paskaitų, pakeliui dažnai mėgdavo užsukti ir į kavines. Vincas Krėvė buvo išskirtinai žemo ūgio, o Balys Sruoga – aukštas, stotingas, dėl to abu sulaukdavo nemažai dėmesio ir aplinkinių žvilgsnių.
B. Sruoga – kandus publicistas, kuris karštai gina savo nuomonę, provokuoja. Spaudai rašė kandžius straipsnius, pasirašinėja skirtingais slapyvardžiais: Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė.
Kūrėjas kurį laiką studijavo Miuncheno universitete. Vokietijoje rašytojas mėgo lankytis menininkų kavinėse, teatruose, galerijose. Poemoje „Miestas“, kuri parašyta ekspresionistiniu stiliumi, užfiksuotas šis Vokietijos didmiestis.
Rašytojas, suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko, pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių ar dujų kameros.
Sunkios patirtys koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Knyga sukurta per kelis mėnesius, besigydant rašytojui Birštono sanatorijoje.
Šį Balio Sruogos kūrinį ir daugelį kitų galite rasti virtualioje elektroninio paveldo sistemoje – epaveldas.lt
