Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Pas mus atkeliavo nauja knyga – šiemet išėjusi Algirdo Landsbergio „Kelionė“ (išleido Maironio lietuvių literatūros muziejus). 2019 m. paženklinti A. Landsbergiui reikšmingomis sukaktimis: autoriui būtų suėję 95-eri, o romanas „Kelionė“ pirmąkart išleistas prieš 65-erius metus. Tada knyga išėjo Čikagoje (JAV), autoriui pelnius laikraščio „Draugas“ premiją . Dėkojame knygos sudarytojai, dr. Virginijai Babonaitei-Paplauskienei, už dovaną!
Parengė Silvija Stankevičiūtė
Jungtinėse Amerikos Valstijose gimusi ir lietuvių išeivių šeimoje augusi poetė, rašytoja, vertėja Laima Vincė nuo lietuviškų šaknų niekada nenutolo. Nors didelę gyvenimo dalį praleido dirbdama JAV, Kinijoje, nuolat domėjosi Lietuvos istorija, lietuvių tautos patirtimis, kasdienybe, skausmingais išgyvenimais ir tai savitai interpretuoja, analizuoja savo kūryboje. Lietuvoje L. Vincė yra praleidusi ne vienerius metus, atvykdama gyventi ir dirbti Sąjūdžio laikotarpiu, taip pat atkūrus nepriklausomybę. Regis, L. Vincės gyvenime visada pynėsi keli kalbos, tapatybės sluoksniai. Kaip formavosi ir keitėsi L. Vincės santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kaip savo tapatybę apibrėžia daugiakalbę, daugiakultūrę aplinką patyrusi rašytoja? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su rašytoja Laima Vince.
– Gimėte ir užaugote JAV, tačiau savo kūryboje atsigręžiate į Lietuvos istoriją, sudėtingas ir traumines lietuvių tautos patirtis. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote? Ar prisimenate, kokį įspūdį paliko pirmasis apsilankymas Lietuvoje ir kaip jis kito bėgant laikui?
– Jūs pažymite, kad aš Lietuvos „iš esmės nepažinojau“, tačiau jau nuo septyniolikos metų man asmeniškai buvo labai svarbu susipažinti su Lietuva ir suprasti, kokia ji yra ir kokia jos praeitis. Sakyčiau, kad netgi daug esu savo gyvenime paaukojusi, kad galėčiau įgyti gilų Lietuvos supratimą. Nesu viena tų Amerikos lietuvių, kuri Lietuvoje pasirodo kartą per trisdešimt metų ir tada laukia didelio dėmesio iš visuomenės. Man svarbiau giliai įeiti į kultūrą ir ją suprasti. O dažniausiai tai aš darau tyliai, nesiskelbdama viešai, kad esu atvykusi.
Toliau skaityti „Rašytoja Laima VINCĖ: „Man rašymas yra menas, išraiška, o ne biznis“”Parengė Silvija Stankevičiūtė
Jolita Herlyn – septynių romanų, kurių gretose „Trys mano vieninteliai“, „Mano vyrai ir jų žmonos“, „Svaigulys“, „Angelai neverkia“, interviu ciklo su užsieniečiais, apsilankiusiais ar gyvenančiais Lietuvoje, daugybės straipsnių apie keliones, vyrų ir moterų santykius bei kitas temas autorė. Nuo 2006-ųjų užsienyje gyvenanti rašytoja romanus pradėjo rašyti su šeima įsikūrusi Hamburge. Praeityje palikusi filosofijos dėstytojos, valdininkės, žurnalistės, televizijos laidų vedėjos ir rinkodaros specialistės karjerą, ji pasirinko uždaresnį ir ramesnį gyvenimo būdą. Ėmė kurti istorijas, kuriose vyrauja dvi pagrindinės – meilės ir emigracijos – temos. Koks J. Herlyn santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra? Kodėl aktyviai viešojoje erdvėje veikusi, įvairialypę profesinę veiklą plėtojusi moteris nutarė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą ir kokios šio pasirinkimo išdavos? Ką rašytoja nori pasakyti savo kūryba ir ką knygų rašymas davė jai pačiai? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų interviu su J. Herlyn.
– Prieš kelis mėnesius Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Ar, Jūsų manymu, svarbu suburti diasporos rašytojus? O gal – lietuvių autorius, kuriančius čia, Lietuvoje, ir diasporos rašytojus?
– Sumanymas surengti pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą tikrai pasiteisino. Tai buvo nuostabus renginys, subūręs tokius skirtingus kūrėjus iš viso pasaulio. Ir kad ir kaip patetiškai tai nuskambėtų, bet mus išties jungė meilė Lietuvai ir literatūrai. Tikiuosi, kad tai bus tęstinis renginys. Glaudesnis bendradarbiavimas su lietuvių autoriais mums padėtų geriau pažinti vieni kitus ir pristatyti savo kūrybą platesnėse auditorijose.
Parengė Silvija Stankevičiūtė
Kaune gimusi, tačiau jau kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti ir kurianti gydytoja, rašytoja Jutta Noak (tikr. Vaitkienė) nuo Lietuvos neatitolsta. Savo kūrybą leidžia lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis, taip pat dažnai lankosi gimtajame mieste, mielai pristato savo knygas Lietuvos skaitytojams, dalyvauja literatūros vakaruose. Rašytojos kūrybinėje biografijoje – novelių, poezijos knygos, romanai, keletas eseistinių darbų. Jos kūrybai būdingas psichologizmas, poetiškumas, sąlygiškumas, subtiliai įprasminta būtis. Jutta Noak augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje, sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį, todėl jos kūryboje dažnai šmėžuoja dviejų tėvynių poliai, vienu metu praturtinantys asmenybę, tačiau taip pat supainiojantys identiteto paieškose. Romanu „Raudonos pelytės“ rašytoja atvėrė lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą temą – Lietuvos vokiečių likimus bei Antrojo pasaulinio karo padarinius žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangas pritapti, išgyventi, susivokti savyje. Koks J. Noak santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra ir kokia rašytojos laikysena tapatybės paieškose? Kodėl gydytoja pasuko rašytojos keliu? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su J. Noak.
Toliau skaityti „Rašytoja Jutta NOAK: „Nuoširdžiausią savo knygų skaitytoją randu tik Lietuvoje“”
*
Užsitrenkė diena
kaip namų durys…
Laikas suklykė.
*
Padidinamu stiklu
pritraukiu gyvenimą…
Paviršius – raukšlėtas luobas.
*
Toliau skaityti „Rašytoja Jutta NOAK. Minčių etiudai”Parengė Silvija Stankevičiūtė
Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga. Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.
– Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?
– Aš vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko, atsitraukęs, vėl ją rasti. Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė 10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta vaikai ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart vaikams, ne man.
Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas, ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 nusipirko centus Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.
Toliau skaityti „Rašytojas Antanas ŠILEIKA: „Į Lietuvą aš ateinu per šonines duris“”