Žyma: Arida Riaubienė

DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos

Parengė Arida Riaubienė

Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.

 Šiame tekste apžvelgsime tokį pat svarbų akademinio skyriaus veiklos barą – Užsienio lietuvių studijas. Apie šias studijas nemažai rašyta dienraščių „Lietuvos aidas“ ir „XX amžius“ puslapiuose, akademinei visuomenei skirtuose leidiniuose – „Akademikas“, „Studentų dienos“ ir kt.

1936 m. akademinio skyriaus pastangomis buvo suburti tyrėjai, gebantys analizuoti įvairius išeivijos gyvenimo klausimus ir problemas. Užsienio lietuvių studijų atidarymas VDU Didžiojoje salėje įvyko 1936 m. spalio 18 d. minint pagrindinių Šiaurės Amerikos lietuvių organizacijų – Susivienijimo lietuvių Amerikoje ir Lietuvių Romos katalikų susivienijimo Amerikoje 50-ąsias veiklos metines[1]. Renginyje dalyvavo VDU rektorius Mykolas Riomeris, DULR centro valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis, įgaliotasis ministras Pietų Amerikai Teodoras Daukantas, muziejininkas numizmatas Aleksandras Mykolas Račkus, profesoriai Kazys Sleževičius ir Stasys Šalkauskis, pedagogas Antanas Kasakaitis, Amerikos lietuvis sportininkas Pranas Lubinas ir kt. Renginį pradėjo DULR akademinio skyriaus pirmininkas A. Peleckas. Jis susirinkusiuosius informavo, kad paskaitas užsienio lietuvių klausimais skaitys 16 lektorių. Kaip pažymėjo spauda, VDU rektorius, sveikindamas jaunimo iniciatyvą, pabrėžė, kad išeivijos klausimas turi būti planingas, įtrauktas į valstybės politinę programą[2].  R. Skipitis ir A. M. Račkus renginio dalyviams priminė minėtų Amerikos lietuvių organizacijų istorijos bruožus, pabrėžė jų indėlį išsaugant lietuvybę. Sportininkas Pr. Lubinas kalbėjo apie priežastis, lemiančias tai, kodėl Amerikos lietuviai nemoka lietuvių kalbos ar moka ją prastai […].  Iškilmėse dalyvavo VDU choras, kuriam dirigavo Konradas Kaveckas, ir Karo muziejaus orkestras. Renginį per radiją transliavo Valstybės radiofonas, kad jo sklaida būtų kuo platesnė, Kauno gatvėse buvo įtaisyti garsiakalbiai[3].

Toliau skaityti „DULR organizuotos Užsienio lietuvių studijos”

Iš DULR akademinio skyriaus veiklos

Parengė Arida Riaubienė


DULR akademinio  skyriaus organizuotų Užsienio lietuvių studijų dalyviai. Nuotrauka, išspausdinta laikraštyje „Studentų dienos“, 1937, kovo 20, nr. 1, p. 7.

1932 vasario 7 d. Kaune buvo įsteigta Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR). Draugija palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tautines idėjas, finansavo gyvenamųjų namų lietuviams emigrantams statybą Buenos Airėse, Rygoje, Aknystoje, padėjo išlaikyti lietuviškas mokyklas ir kt.[1] Tų pačių metų gruodžio 4 d. Vytauto Didžiojo universitete buvo įsteigtas DULR akademinis skyrius, kuris aktyviai prisidėjo puoselėjant ir išsaugant lietuvybę už Lietuvos ribų. Pirmaisiais veiklos metais, t. y. 1933, DULR akademiniame skyriuje buvo 18 narių[2], po metų –16[3], 1935 – 21[4], 1936 – 44[5] nariai, 1937 – 82[6]. Minėtinos akademinio skyriaus veiklos kryptys – ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimas ir palaikymas, užsienio lietuvių spaudos stebėjimas.

Toliau skaityti „Iš DULR akademinio skyriaus veiklos”

„Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“– Aridos Riaubienės apžvalga

Liepos 4 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“ p. 7-8  rasite Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės apžvalgą „Kai kurie Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) turizmui skirti leidiniai “. Pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kol dar nebuvo turizmo organizacijų, kelionių reikalais rūpinosi 1919  m. įsteigta Lietuvos šaulių sąjunga, kuri nuo savo veiklos pradžios palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos išeiviais. Nuo 1927 m. šauliai organizuodavo  „Amerikiečių savaites“, skatinusias išeivius aplankyti Lietuvą. Šios aplinkybės skatino šaulius leisti  turizmui skirtus leidinius, kurie atliko ne tik informacinę-reklaminę, bet ir propagandinę funkcijas.  Trečiojo dešimtmečio pabaigoje turizmu rūpintis pradėjo pirmosios organizuoto turizmo organizacijos – Lietuvos turizmo sąjunga, Lietuvos keliavimo sąjunga, Lietuvos automobilių klubas.  Daugelis 1918–1940 m. turizmui skirtų leidinių  reklamavo Lietuvą užsienyje, kiti prisidėjo prie vidaus turizmo plėtotės.

Apie du alegorinius piešinius „Šešupės bangose“

Pastebėjo Arida Riaubienė

1925–1928 m. knygų leidimo ir platinimo bendrovė „Dirva“ Marijampolėje leido savaitraštį „Šešupės bangos“. Periodiniame leidinyje buvo rašoma krašto socialinio, kultūrinio gyvenimo klausimais, informuojama apie tarptautinę padėtį, primenami Lietuvai nusipelnę žmonės, spausdinami grožinės literatūros kūriniai. 1925 m. laikraštis, reaguodamas į kai kurių Lietuvoje leidžiamų periodinių leidinių redaktorių sulaikymus, savo puslapiuose spausdino piešinėlius su trumpais juos paaiškinančiais tekstais. Pirmajame piešinėlyje matomas vyro veidas už grotų vaizdavo sulaikytą „Šiaulių naujienų“ (1923–1928) redaktorių Leoną Vitkauską, kuris laikraštį redagavo 1924–1925 m. Apie Leoną Vitkauską buvo sakoma, kad jis „<…> spausdino drąsiai, atvirai ir tiesiai, kas tik jo plunksnai pasipynė <…>“.

1925 m. rudenį už valdžią kritikuojančius tekstus policija suėmė „Lietuvos žinių“ (1922–1940) redaktorę Feliciją Bortkevičienę. Dėl šios priežasties viename iš „Šešupės bangose“ spausdinamų piešinėlių buvo pavaizduotas moters veidas už kalėjimo grotų. „Šešupės bangų“ redakcija rašė, kad simbolinis piešinėlis vaizduoja ne suimtą redaktorę, o Lietuvos laisvę ir spaudą kalėjime. Feliciją Bortkevičienę šis laikraštis vadino „spaudos laisvės pioniere“.

Tiesa, ir pats savaitraštis „Šešupės bangos“ dėl  cenzūros buvo uždarytas 1928 m.

Spaudiniuose likę cenzūros ženklai

Tyrinėdama tarpukariu Centriniame valstybės knygyne[1] (toliau – CVK) saugotą ir kauptą draudžiamą spaudą, Arida Riaubienė kai kuriuose spaudiniuose pastebėjo ženklų, susijusių su cenzūra. Šis pasakojimas apie tai.

Elnys / leidžia Aleksandras Chaleckis (Chalėckas). – 1921-1922. 238 : Nr.4. – 1922. – 8 p.

Centriniam valstybės knygynui buvo svarbu ne tik komplektuoti cenzūros draustus spaudinius „slaptajame skyriuje“, bet ir žymėti juos atitinkamais spaudais. Nepriklausomoje Lietuvoje leistų knygų cenzūravimą liudija šio laikotarpio spaudiniuose palikti ženklai – cenzūros valdininkų padaryti įrašai ir knygyno darbuotojų dėti spaudai. Apie tai, kad vienas ar kitas spaudinys cenzūros buvo sulaikytas, galime spręsti ir iš pavienių įrašų, randamų knygų viršeliuose, antraštiniuose puslapiuose.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (LNB) saugoma bibliografo, spaudos tyrinėtojo Vytauto Steponaičio kolekcija. Unikalų rinkinį sudaro apie 20 000 spaudos vienetų[2]. Kai kurių Vytauto Steponaičio kolekcijai priklausančių spaudinių antraštiniuose puslapiuose galima pastebėti ranka padarytą įrašą – „Konfiskuota“, neretai šalia nurodomi metai, kartais mėnuo ir data. Atsakymą į klausimą, kaip cenzūros drausti spaudiniai pateko į Steponaičio biblioteką, padeda rasti jį pažinojusių ir ilgą laiką kartu dirbusių žmonių atsiminimai. Bibliografas Stasys Tomonis prisiminė, kad, dirbdamas Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, Steponaitis ėjo vyriausiojo cenzoriaus pareigas. Per jo rankas pereidavo daugelis tuo metu leidžiamų cenzūros draustų spaudinių. Steponaitis, būdamas aistringas bibliofilas, „<…> konfiskuotus spaudinius labai vertino dėl jų retumo, kaupė vos ne visų po 3 egz.“[3]. Kad Steponaitis dirbo tarpukario spaudos priežiūros sistemoje, liudija ir žinios, rastos archyviniuose dokumentuose. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) saugomas nutarimas, susijęs su 1933 m. Vokietijoje leistų spaudinių draudimu įvežti į Lietuvą. Greta tuomečio Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) direktoriaus Augustino Povilaičio minėtą dokumentą pasirašo laikinai einantis Spaudos skyriaus viršininko pareigas Vytautas Steponaitis[4]. Rinkti cenzūros konfiskuotus spaudinius Steponaičiui padėjo ne tik užimamos pareigos, bet ir žmonės, žinoję apie jo domėjimąsi retais spaudiniais, aistrą bibliofilijai. Steponaičio žmona Agnietė Steponaitienė prisiminimuose apie vyrą rašė: „Visose spaustuvėse turėjo draugų ir žinojo, kur kas spausdinama. Per juos gaudavo net slaptų komunistinių proklamacijų ir įvairių atsišaukimų“[5]. Pats Steponaitis taip pat prisiminė, kad spaustuvininkai, žinodami jo polinkį kolekcionuoti spaudinius, parūpindavo nelegalių atsišaukimų[6].    Pažymėtina tai, kad Juozas Rimantas 1960 m. rinko medžiagą straipsniui „Vytautas Steponaitis – bibliografas ir knygotyrininkas“. Retų knygų ir rankraščių skyriuje išlikusiame straipsnio rankraštyje yra įrašas, informuojantis apie Steponaičio, galbūt, planuotą parengti „Cenzūros neleistų leidinių bibliografiją“[7]. Steponaitis rinko statistines žinias apie 1920–1946 m. uždraustus spaudinius – knygas, periodinius leidinius, smulkiąją spaudą. Didelė tikimybė, kad šioje rankraštinėje  bibliografijoje  užfiksuoti tie spaudiniai, kuriuos Steponaitis buvo peržiūrėjęs pats. Anot bibliografo, daugiausia cenzūros uždraustų spaudinių būta 1924 m. – 53. Vėliau skaičiai ėmė mažėti: 1928 m. žinomi 33 uždrausti leidiniai, 1930 m. – 30.

Kai kuriose cenzūros draustose knygose kartais galima rasti ranka padarytų cenzūros valdininkų įrašų. Įrašai ne tik pagrindžia patį knygos draudimo faktą, bet ir suteikia informacijos, iš kurių institucijų spaudinys pateko į CVK.

Toliau skaityti „Spaudiniuose likę cenzūros ženklai”

Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos

Vasario 8 d. „Draugo“ šeštadieniniame priede „Kultūra“  p. 7 rasite Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėjos Aridos Riaubienės  žinutę „Tiltas tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos“, kurioje rašoma  apie  prieškariu į  Buenos Aires emigravusį tolimą giminaitį Kostą Staigį. Sename močiutės albume Arida rado atviruką ir nuotrauką, susijusius su šio žmogaus  kai kuriais gyvenimo momentais.

1932 m. šv. Velykų proga emigrantas artimiesiems  išsiuntė atviruką, kurio vaizdo pusėje  matomas „Nicolás Avellaneda“ tiltas per Riačuelo (Río Riachuelo) upę. Šis 1650 metrų ilgio, dviejų eismo juostų keliamasis tiltas buvo atidarytas 1914 m. gegužės 30 d. Toks tilto pavadinimas pasirinktas siekiant pagerbti Nicolás  Avellaneda, kuris 1874–1880 m. buvo Argentinos prezidentas.   Laiškelyje Kostas Staigis  ne tik sveikino brolį ir seserį švenčių proga, bet ir norėjo, kad  artimieji bent šiek tiek susipažintų su ta aplinka, kurioje jis gyveno.

Albume rastoje  nuotraukoje matomos Kosto Staigio laidotuvės, įvykusios 1934 m. spalį. Būrelis  gedulingai apsirengusių žmonių  palydi bičiulį į amžinojo poilsio vietą. Nuotraukoje dėmesį patraukia karstą vežanti ištaiginga karieta.