Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Bibliotekoje turime nemažai tarpukario vadovėlių, ne vienas iš jų yra lietuvių kalbos gramatikos. Daugumos jų turinys nėra itin spalvingas – elementarios gramatikos taisyklės ir pavyzdžiai, atliepiantys laikmečio dvasią. Tačiau į mano rankas pakliuvo ir vienas išskirtinis leidinys – lietuvių kalbos vadovėlis, skirtas Baltarusijos mokykloms. Toliau skaityti „Lietuvių kalbos mokymas tarpukario Baltarusijoje: Juozas Stalinas ir buožės bei kunigo draugystė”
Šiandien Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyrius gavo dovanų iš Lietuvos Respublikos ambasados Baltarusijos Respublikoje. Ambasadorius Andrius Pulokas perdavė 9 vienetus lituanistinio turinio leidinių, kuriais nuo šiol galės naudotis Lietuvos nacionalinės bibliotekos skaitytojai. Dėkojame!
Parengė Vytautas Smilgevičius
Nesvyžiaus priemiesčiai, XVI a. pabaiga. Mikalojaus Kristupo Radvilos-Našlaitėlio rūpesčiu čia kyla romėniško stiliaus vila. Ne tik stilius, pats pavadinimas Alba perimtas iš Romos priemiesčio. Vila veiks kaip rezidencija, medžioklės namelis ir net žvėrynas, kuriam M. K. Radvila negailės pinigų: įsigys leopardų, mangustų, beždžionių. Vilą apgaubs žaluma ir vanduo: oranžerija ir pavėsingas parkas, vėsa dvelkiantys kanalai ir tvenkiniai. Metams bėgant, Albą lankys svarbiausi respublikos asmenys. Pats Stanislovas Augustas Poniatovskis stebės valandą trunkančius fejerverkus.
2014 m. Minske išėjusi A. Metelskio knyga „Забытая Альба : очерк истории загородной резиденции Радзивиллов под Несвижем“ („Užmirštoji Alba. Radvilų užmiesčio rezidencijos ties Nesvyžiumi istorijos apybraiža“) pristato mums mažai žinomą Radvilų vilą bei jos permainingą istoriją. 1655 m. Albą sudegino Rusijos, 1706 m. – Švedijos kariuomenė. Pastarojo antpuolio metu sudegintas sodas, iššaudyti žvėryne buvę žvėrys. Nepaisant to, XVIII a. 3 dešimtmetyje Alba atstatyta: įrengtas maniežas, žiemos sodas, atkurtas žvėrynas, vėliau ėmė veikti teatras, pastatyti nauji dviaukščiai mūriniai rūmai, ūkiniai pastatai. XVIII a. 7 dešimtmetyje Albą nė kartą užėmė ir plėšė Rusijos kariuomenė. Po 1795 m. prasidėjo Albos nuopuolis: dalis tiesioginių paveldėtojų mirė, dalis nesirūpino ja, savo neigiamą indėlį įnešė ir Rusijos imperijos valdžia. XIX a. pabaigoje Alba tapo paprastu palivarku, kuriame Radvilos tebelaikė parką. Po II pasaulinio karo iš unikalaus parko liko tik alėja ir sugadinta tvenkinių sistema. Alba tapo tik istorija.
Parengė Vytautas Smilgevičius
Testamentai – retai skelbiama dokumentų rūšis. O juk tai vienas įdomiausių istorijos šaltinių, beveik fotografiškai tiksliai parodantis žmogaus šeimyninę, turtinę padėtį, istorijos procesų įtaką toms padėtims.
2012 m. Baltarusijos mokslininkai parengė ir išleido knygą Тастаменты шляхты і мяшчан Беларусі другой паловы ХVІ ст. (з актавых кніг Нацыянал’нага гістарычнага архіва Беларусі) – XVI a. Baltarusijos šlėktų ir miestelėnų testamentai (iš Baltarusijos istorijos archyvo aktų knygų). Kanceliarine slavų, rečiau lenkų kalba surašytuose 116 testamentų, parašytų 1568‑1600 m., matome to meto pasaulį. Toliau skaityti „XVI a. LDK testamentai”
Lituanikos skaitykloje galima rasti lituaninių leidinių, išleistų Baltarusijoje. Vienas iš tokių leidinių – bendras lietuvių ir baltarusių albumas „Baltarusiai Isako Serbovo nuotraukose. 1911-1912“. Albumo pagrindą sudaro I.Serbovo nuotraukos, padarytos kelionių po Baltarusiją 1911 – 1912 m. metu. Šiame albume vien unikalios nuotraukos, atspindinčios to meto Baltarusijos regionų kultūrą. Ši unikali fotografijų kolekcija vertinga tyrinėjant šalies etnografiją, tradicinę kultūrą, tautinį kostiumą ir architektūrą. Leidinys skirtas pristatyti, tačiau taip pat ir atkreipti Lietuvos ir Baltarusijos mokslininkų bei visuomenės dėmesį į regiono istoriją ir kultūrą. Fotografinis I. Serbovo palikimas saugomas ir Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje, kuriame nuotraukos iš Minsko gubernijos Bobruisko, Barysovo, Červenės, Mozyriaus, Pinsko, Rečycos ir Slucko apskričių.