Pamėginkit, dar būdamas vaikas, Lietuvos miškuose pasiklausyti prancūziškų legendų; išvyskite motinos akyse šalį, kurios nepažįstate, […] o paskui, suaugęs, pasistenkite viso to atsikratyti. Jums nepadės net labai ilga viešnagė Prancūzijoje.
Dienoraščio fragmentai : 1938-1970. Chicago : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70
Pagaliau baigiau studijas, t.y., išlaikiau valstybinius egzaminus, per kuriuos nedaug teturėjau progos išsižioti: vos pradėjus atsakinėti į Egzaminų komisijos klausimus pateiktus klausimus, mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors pritariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.
Dėl to, aišku, neverta jaudintis. Bet blogiausia, kad aš, baigęs, nesijaučiu nė per nago juodymą gudresnis negu prieš tai – kaip Faustas. Iš tikrųjų, t. y., baigus, atėjo laikas pradėti mokytis.
Paryžius – tai mitas, jo nėra. Kai gyveni toli nuo jo, labai jo ilgiesi, žadi sau jį geriau pažinti, išmokti jį mylėti. Kai apsigyveni – jis dingsta kasdieniškume: imi gyventi žmogus ne Paryžiuje, o Prienuose: savo kvartale, savo namų bloke, savo gatvėje.
Paryžius turi didelį istorinį kapitalą: tai Meno, Mados, Laisvės, Barikadų sostinė. Bet kaip darganoje ir lietuje, kaip dienų ir gatvių pilkumoje atpažinti visas tas didžiąsias raides?
Algirdas Julius Greimas, „Šis tas apie Paryžių“, skiltyje „Laiškai iš Paryžiaus“, Dirva, Nr. 6, 1963 m. sausio 16 d., p. 3.
Likimas vėlei bus man maloningas: aš ją surasiu, tysančią smėly tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga, nes mano sniego rūmai dulkini; atsinešiau aš kaukolę ir rožę ir užmigau ant jūros akmenų, nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiai džiaugsmus ir laimę vystančių dienų, būtybės skaisčios…