Valdas Papievis, „Eiti“

Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010

Daniel Frese nuotr. Pexels

Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.

<…>

Toliau skaityti „Valdas Papievis, „Eiti““

Julius Keleras, „senų nuotraukų apžiūra, prieš išmetant“

ir porelės Liuksemburgo soduose nebeatrodo
tokios laimingos kaip prieš pusšimtį metų –
nebėra čia erotikos, tik iškirpti iš kartono
lietaus apardyti kūnai, mechaniškai
kažkieno suglausti, kad iš tolo atrodytų gražūs


Eilėraštį atrinko Deimantė Žukauskienė. Daugiau J. Kelero eilėraščių rasite: https://www.7md.lt/archyvas.php?leid_id=583&str_id=2444

Paryžiuje. D. Žukauskienės nuotr.

Jaroslavas Melnikas, „Paryžiaus dienoraštis : (prancūziškos sielos paslaptys)“

Vilnius : Alma littera, 2013

Paryžiuje. Deimantės Žukauskienės nuotr.

Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint- André des Arts) neišvydau nė vienos žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesjė su garsiuoju ilgu batonu rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir gatvė vėl visiškai tuščia. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepereisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos.  

<…>

Paryžiaus žavesys susideda iš daugelio dalykų, bet ar ne muzika yra tos fejeriškos atmosferos siela? Įsivaizduokime nebylį Paryžių, pripildytą tik variklių burzgesio ir vis skriejančių pro šalį gaisrinių ir policijos mašinų sirenų (irgi neatsiejama prancūzų sostinė dalis).

<…>

Toliau skaityti „Jaroslavas Melnikas, „Paryžiaus dienoraštis : (prancūziškos sielos paslaptys)““

Indrė Valantinaitė, „2015 01 01. 00:15. Hotel de Paris“

Kovas – Frankofonijos mėnuo. Dalijamės Lietuvos rašytojų ir poetų tekstais su prancūziškais pėdsakais. Daugiau I. Valantinaitės eilėraščių rasite čia>>

Julios Volk nuotr. Pexels

2015 01 01. 00:15. Hotel de Paris

Ji ridenasi ant viešbučio grindų
su tuščia ertme nuo širdies iki papilvės

Su žvyneliais žaižaruojančia suknele
lyg ant kranto išmesta dūstanti undinė

Arba nukritęs nuo eglutės žaislas

Toks lengvas
trapus
tviskantis

Toks įdužęs
įskilęs
įtrūkęs

Telefonu užsako dar vieną butelį
Chateaux Margaux
į 209 sąskaitą

Toliau skaityti „Indrė Valantinaitė, „2015 01 01. 00:15. Hotel de Paris““

Prancūzija Lietuvos rašytojų akimis: Herkus Kunčius, „Būtasis dažninis kartas“

 Vilnius: Tyto alba, 1998


Paryžiuje. Deimantės Žukauskienės nuotr.

Vakare vaikštau po Monparnasą, kažkada skleidusį legendines istorijas, kuriomis patikėjo visas pasaulis. Analfabetai, nepraustaburniai ir aferistai sugebėjo įtikinti buržujus, kad yra nepakartojami, genialūs, todėl verta už juos brangiai mokėti. Monparnaso aukso amžius jau baigėsi. Dabar jame gyvena kino žvaigždės, gaunančios milijoninius honorarus, kokie nors Rytų europiečiai, laiku supratę, kas yra nepakeliamas būties lengvumas. Regiu jų dabartinę būtį, kurią labai sunku būtų įvardyti nepakeliama, nors jie visais būdais ir stengiasi rašyti prancūziškai ir, kaip patys sako, įveikę vieną sakinį pasijunta lyg įkopę į Everestą. Aš jiems nepavydžiu. Einu susikišęs rankas į kišenes. Gera nieko neveikti.

Negaliu atsižavėti gražuolėmis, vairuojančiomis automobilius. Ilgai stoviu prie šviesoforo, nors čia ir ne Vokietija. Tikiuosi sulaukti dar gražesnės. Pasiseka. Ji vairuoja raudoną jaguarą. Pagyvenusi. Man žalia, jai raudona. Neinu. Žiūriu į ją. Užsidega geltona. Ji pastebi mane ir nuvažiuodama pamoja. Man tai lyg eliksyras.



Stoviniuoju Sen Mišelio bulvare ir negaliu apsispręsti, kur patraukti. Bankininkų šiaurinis Paryžius už Senos dar nykesnis, Monmartro disneilendas koktus. Galėčiau eiti į Šiaurės ar Rytų geležinkelio stotį, tačiau tai jau būtų desperatiškas veiksmas, patvirtinantis, kad visiškai neturiu vaizduotės. Nenoriu pasiduoti, todėl ramstau sieną ir galvoju: atgal? pirmyn? į dešinę? kairėn? Visos galimybės šį sekmadienį
vienodai atgrasios. Žinoma, galėčiau prisėsti kavinėje, tačiau kas nuo to pasikeis – diena juk nevirs naktimi. Prisimenu gražų romano pavadinimą – „Mano naktys gražesnės už jūsų dienas“. Iš tiesų tiksliai pasakyta. Galima būtų pridurti: ir už dienas, ir už naktis, ir už viską.



Išsitraukiu knygą iš kišenės ir imu skaityti: „Meile mano, labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Parodyčiau savo mylimiausias gatves, kurias išvaikščiojau prieš pusšimtį metų tuščiu pilvu; nuvesčiau į kavines, kuriose rašiau knygą, vėliau suteikusią man laisvę ir nepriklausomybę. Labai norėčiau, kad vyktum drauge su manimi į Paryžių. Aš tau noriu jį atverti tokį, koks jis kadaise buvo. Noriu parodyti miestą, kurio jau nebėra. To aš labiausiai šią minutę noriu. Noriu ir meldžiu – vyk su manimi“.

Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė

Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola

Apmaudu, kad pandemija nutraukė tradicines Frankofonijos dienas. Siūlome prisiminti, kad 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje gimė prancūzų rašytojas, natūralizmo atstovas Émile’is Zola. Jo knygų – tiek originalo kalba, tiek vertimų – rasite visos Europos virtualioje bibliotekoje Europeana: https://www.europeana.eu. Du vertimus aptikome ir lietuviškajame Epavelde (tiesa, jie yra seni, iš pačios XX a. pradžios):

Toliau skaityti „Sukanka 180 metai, kai gimė Émile’is Zola“