Parengė Silvija Stankevičiūtė
Po Sovietų Sąjungos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams, praėjęs laikotarpis traukia ne tik mokslininkų, į savo rankas sutelkiančių vis daugiau anksčiau neatvertų, neanalizuotų dokumentų dėmesį. Sovietmetis savitai interpretuojamas, analizuojamas grožinėje literatūroje, kurioje neretais atvejais meninė išmonė supinama su autentiškomis rašančiojo patirtimis, istoriniais faktais. Vienas tokių kūrinių – naujausias jau trisdešimt metų Australijoje gyvenančios ir kuriančios rašytojos dr. Gražinos Burokaitės-Pranauskienės darbas „Soviet Fairytales“. Tai apysakų rinkinys, kuriame autorė, remdamasi gausia istorine medžiaga ir autentiškais patyrimais, sugrįžta į sovietmetį ir išryškina tam tikrus visuomenės, kasdienybės momentus, taip pat supažindina užsienio skaitytojus su įvykiais, kurie dėjosi kitapus geležinės uždangos. Su G. Pranauskiene kalbamės apie istorijos reikšmę grožinėje literatūroje, veiksnius, skatinusius aprašyti sovietmečio kasdienybę, patirtis, poetės posūkį į prozą lėmusius sprendimus bei daugelį kitų temų.
– Jūsų naujausios knygos „Soviet Fairytales“ pavadinimas į lietuvių kalbą greičiausiai būtų verčiamas „Sovietų pasakos“, tačiau viename interviu minite, kad pati jį verčiate į „Tarybinės pasakos“. Ką Jums reiškia vienos ar kitos terminijos vartojimas ir kodėl pirmenybę teikiate „tarybinėms“, o ne „sovietinėms“ pasakoms?
– Gimiau ir augau Tarybų Sąjungoje, todėl knygos pavadinimą verčiu ne taip, kaip išverstų šiandieninės Lietuvos gyventojai. Esu praeities balsas, atsklindantis su pasakom, nepasakom, tikrove, netikrove. Po daugelio metų, praleistų anapus žemės, atkuriu tarybinę kasdienybę.
Toliau skaityti „Naują knygą pristatanti rašytoja G. Pranauskienė: „Noriu, kad apie Lietuvos įvykius sužinotų pasaulio gyventojai“”