Žyma: Ignas Šeinius

Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?

Prof. Vytautas Landsbergis per renginį Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje, kur atvirajame fonde saugoma jo asmeninė biblioteka.

Ar ketinate dalyvauti kūrybiškiausios anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“? Gal dar svarstote, kokią knygą vertėtų perskaityti ir pristatyti? O gal tiesiog ieškote skaitinio atostogoms arba ilgėjantiems vakarams? Galbūt apsispręsti padės knygas rašančių žmonių rekomendacijos. Iki konkurso pabaigos vis pasidalinsime rašytojų pasiūlymais, fotografijose įamžintais jų  knygų lentynų vaizdais.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo biblotekoje galima patyrinėti prof. Vytauto  Landsbergio asmeninę biblioteką. Valstybingumo erdvės lentynose  – atvirajame fonde – atsiveria itin marga knygų paletė. O ką V. Landsbergis rekomenduotų perskaityti  potencialiems  konkurso dalyviams?.. Pasiteiravome, kai  užsuko į Valstybingumo erdvę. V. Landsbergio pasirinkimas buvo kiek netikėtas:  jis rekomendavo Igno Šeiniaus novelę „Juzulis Ėglis.

Toliau skaityti „Kokį kūrinį perskaityti rekomenduoja prof. Vytautas Landsbergis?”

Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos

Vilija Baublytė

Pandemijos pristabdytame laike, atsiradus daugiau galimybių skaityti, galima prisiminti arba atrasti lietuvių literatūros klasikus, tarp jų – rašytoją, politiką ir diplomatą Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas; 1889–1959). Klasiko vardą jam atnešė jau pirmasis romanas, išleistas dar studijuojant meno filosofiją – chrestomatinis tapęs „Kuprelis“ (1913, pataisytas leidimas 1932). Proga sugrįžti prie Šeiniaus (ar susipažinti su juo) galėtų būti prieš porą metų perleistas mokslinės fantastikos elementų turintis satyrinis romanas„Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (pirmas leidimas 1934), išjuokiantis nacių antisemitinę politiką ir etninio grynumo teorijas.

Nuodugniau pasidomėjus Šeiniaus kūrybine biografija, galima pamatyti, kiek daug šio lietuviškai ir švediškai rašiusio autoriaus parašyta ir kiek daug yra (ir taip jau, matyt, liks) mūsų neperskaityta. Sakydama„mūsų“, turiu omenyje skaitančius sau, o ne dėl profesijos. Iš „skaitymo sau“ gimė ir šis straipsnis, kai kilo mintis skaitomus tekstus susieti su gyvenimiškomis ir literatūrinėmis patirtimis lyčių santykių tematika, reikšminga Šeiniaus kūryboje.

Karlas Baulas. Nuotrauka. Ignas Šeinius. 1933. Maironio lietuvių literatūros muziejus (LIMIS)

MEILĖ

„Visa įgijęs vikrumu, meile ar prievarta, privalai viską atiduoti, išnykti.“ (Gabriele D’Annunzio. „Mirties apmąstymai“[1]) Jei šiuos italų rašytojo ir politikos veikėjo D’Annunzio žodžius skaitytume kaip skirtingų būdų gyventi ir siekti savo tikslų apibendrinimą, tai galėtume sakyti, kad Šeiniaus literatūriniai veikėjai gyvenimo prasmės siekia per meilę (ne vikrumu ar prievarta). Pradedant „Kupreliu“, daugelį Šeiniaus kūrinių galima skaityti kaip meilės romaną. Iš kūrinio į kūrinį driekiasi tas pats leitmotyvas: „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.“ Literatūros mokslo lauke Šeiniaus „Kuprelis“ pristatomas ne tik pirmuoju lietuvių moderniuoju romanu, bet ir vienu pirmųjų lietuviškų meilės romanų (pačiu pirmuoju laikant Šatrijos Raganos „Viktutę“ (1901). [2]Vėliau Šeiniaus temų ir žanrų laukas plėtėsi, tačiau meilės linija liko svarbi: tartum jungianti į visumą skirtingas temines ir siužetines vieno teksto gijas. (Tuo Šeinius artimas kitam rašytojui – prancūzų diplomatui Romainui Gary.)

„Svajonių džiaugsmo“ ir „Apmąstymų apie svajones“ autorius, prancūzų mokslininkas, filosofas ir literatūros tyrinėtojas Gastonas Bachelard’as (1884–1962) siūlė skaityti tekstus mąstant apie juos įkvėpusias žmonijos svajones, pasireiškiančias per amžinuosius siužetus ir archetipines patirtis. Taip skaitant, į vieną „svajotojų draugiją“ galima suburti labai skirtingų žanrų, literatūros krypčių ir istorinių laikotarpių autorius. Šeinius pritaptų ten, kur svajojama apie vieną didžiųjų žmogaus troškimų – amžinąją meilę.

Toliau skaityti „Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos”

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Švedija. Paskaitos įrašas

 

Balandį Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pratęsė renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“, pakviesdama į paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Paskaitą perskaitė Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja prof. Sigutė Radzevičienė, knygos „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ autorė.

Prof. S. Radzevičienės paskaitos GARSO ĮRAŠAS: https://www.youtube.com/watch?v=pCbn_SF5beU

Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose: Švedija

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tęsia renginių ciklą „Lietuviški ženklai Vakarų kultūrose“ ir balandžio 21 d., penktadienį, 17 val. kviečia į Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos, literatūrologės prof. Sigutės Radzevičienės paskaitą „Lietuviai kitapus Baltijos: Ignas Šeinius ir Švedijos Karališkojo archyvo slėpiniai“. Renginys vyks Nacionalinės bibliotekos Bendradarbystės erdvėse / HUB‘e (3 aukštas).

IGNAS ŠEINIUS (tikr. Jurkūnas, 1889–1959) – lietuvių prozos novatorius, rašęs lietuvių ir švedų kalbomis. Geriausiai žinomas kaip romano „Kuprelis“ autorius. Šeinius buvo garsus žmogus ne tik dėl literatūrinės veiklos – daug metų užėmė įvairius diplomatinius postus. Šeiniaus vardas, kaip ir jo dramatiškas likimas, žymi unikalų XX amžiaus fenomeną: kūrėjo tapsmą dviejų kultūrų, lietuvių ir švedų, kontekste. Prof. Radzevičienės paskaita kviečia susipažinti su Lietuvai svarbių archyvinių šaltinių apžvalga ir pasvarstyti keliamų istorinių hipotezių klausimais.

Švediškasis Igno Šeiniaus palikimas

Neatrastasis Ignas Šeinius1889 metų balandžio 3 dieną Šeiniūnuose, Širvintų valsčiuje gimė Ignas Jurkūnas, mums geriau žinomas Igno Šeiniaus vardu. Jis buvo ne tik lietuvių, bet ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas. Literatūrinę karjerą Ignas Šeinius pradėjo 1910 m. „Vilties“ dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Žinomiausias I. Šeiniaus kūrinys yra romanas „Kuprelis“ (1913 m.) – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Šis rašytojas vienas pirmųjų lietuvių prozininkų atsisakė buitiškumo, etnografiškų aprašinėjimų, susitelkė ties žmogaus psichologija ir kūno forma.

1915 m. Ignas Šeinius pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, tad per metus laiko gerai išmoko švedų kalbą. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1917 m. išleido pirmąją knygą švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą Šeiniui palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff, kartu susilaukė sūnaus Irvio.

1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, rašytojas grįžo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę ir ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Deja, lietuviškai Ignas Šeinius daugiau neberašė, sekantys jo kūriniai buvo išleisti švedų kalba: „Raudonasis tvanas“ („Den röda floden“, 1940 m.), parašytas iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos (tai meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje), iškiliausias romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.). Šitokia dviejų kultūrų sampyna XX amžiaus pirmoje pusėje buvo fenomenas. „Kiek mūsų Šeinius išties tapo švediškas, o kiek švedų Scheynius išliko lietuviškas?“ – klausia lietuvių ir švedų kultūros ryšių tyrinėtoja Sigutė Radzevičienė.

Tėvo pėdomis sekė ir sūnus Irvis – švediškai kalba jo kūriniai lietuviška tematika – autobiografinis romanas „Šiaurės Lotynija“ bei eileraščiai „Lietuviška išmintis“.

Kviečiame pažinti šį dvikultūrinį literatūros fenomeną Lituanikos skaitykloje.