Julius Kaupas – Lituani(sti)ka

Ką naujo paskaityti? Romanai, apysakos, novelės

Prieš savaitę pristatėme šių metų pradžioje Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką pasiekusias naujas poezijos knygas. Šįkart siūlome pasidomėti prozos knygomis. Į apžvalgą įtraukėme knygas, parašytas lietuvių ir lietuvių kilmės autorių. Nors pavadinime pavartotas žodis „naujo“, į šį sąrašą pateko ne tik pirmieji leidimai. Visgi pirmajame metų ketvirtyje, kai vyksta Vilniaus knygų mugė, pasirodo daug visiškai naujų leidinių.

Knygų nesiekta išvardyti pagal meninę vertę – ši apžvalga yra būtent apžvalga: kvietimas apsižvalgyti, ką naujo galima paskaityti. Jeigu dairotės knygos, kuri paliko įspūdį literatūrologams, literatūros kritikams, kitiems kultūros lauko atstovams, siūlytume atsižvelgti į akcijos „Metų knygos rinkimai“ ekspertų komisijos nuomonę. Knygų suaugusiesiems penketuką rasite štai čia, už jas vis dar galima balsuoti: https://skaitymometai.lnb.lt/index.php?1767533850

Pãžeme : trumpos istorijos / Greta Dirmauskaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2021]. – 150, [2] p. – (Pirmoji knyga : PK). – Tiražas 500 egz. – ISBN 978-609-480-263-8

Gretos Dirmauskaitės knyga laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos rengiamą į „Pirmosios knygos“ konkursą. Knyga nominuota akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygų suaugusiesiems kategorijoje.

Autorė savo trumpas istorijas pristato taip: „Knyga skiriama stebėtojams – tai galimybė virsti balandžiu ir nardant tarp miesto pastatų stebėti svetimus gyvenimus, susivejančius ir išsivejančius tarsi siūlų kamuolys. Jų lietimosi taškas – kartais lengvas stuktelėjimas petimi prasilenkiant gatvėje, netikėtai sutiktas atidus žvilgsnis ar nugirstas iš pažiūros nereikšmingas žodis. Kaip visa tai paveikia tolimesnes susikirtusių gyvenimų trajektorijas? Jeigu tik Anuška nebūtų prapylusi aliejaus…“

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/gretos-dirmauskaites-debiutinis-romanas-pa-zeme-knyga-be-trisdesimto-puslapio-286-1630834?copied

Kraujo kvapas : trileris / Bernardas Gailius. – Vilnius : Aukso žuvys, 2022. – 479, [1] p. – Tiražas 1500 egz. – ISBN 978-609-8120-79-0 (įr.)

„Kraujo kvapas“ yra pirmasis žinomo istoriko Bernardo Gailiaus grožinis kūrinys. „Idėją nešiojausi apie 15 metų. Kai kuriuos tos istorijos elementus aptikau dirbdamas Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre ir Ypatingajame archyve. Ir jau tada man pasirodė, kad yra partizanų kare tokių istorijų, kurias būtų galima papasakoti kaip trilerį. Visada sakydavau, kad Lietuvos visuomenės santykis su partizanų karu bus sveikas tik tuomet, kai apie tuos įvykius bus parašytas trileris, kai jausimės laisvi naudoti tą foną pramoginei literatūrai ar kinui. Tai kartodamas tikrai niekada negalvojau, kad pats tą trilerį parašysiu, bet, matyt, kaip tik toks sumanymas kažkur pasąmonėje brendo. Užtruko daugiau negu 15 metų, kol subrendo“, – apie knygą pasakojo autorius.

Daugiau autoriaus minčių: https://www.auksozuvys.lt/blogs/istorijos/bernardas-gailius-kraujo-kvapas-trileris

Tomas Mūras : romanas / Marius Ivaškevičius. – Vilnius : Tyto alba, 2022. – 319, [1] p. – Tiražas 3000 egz.– ISBN 978-609-466-623-0 (įr.)

Rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus pavardė dažnam asocijuojasi su teatro pasauliu, pjesėmis „Mistras“, „Madagaskaras“, „Išvarymas“. Pagrindinis romano „Tomas Mūras“ veikėjas – rašytojas, buvęs teatralas, negalintis atsiriboti nuo savo garsiausio kūrinio „Išsiveržimas“ šlovės. „Rašydamas tu neišvengiamai remiesi savo patirtimi ir į tą personažą, kuris yra absoliučiai ne tu – kito sudėjimo, kitos logikos žmogus – vis tiek dedi kažkokias savo gyvenimo detales, kurios yra arčiausiai tavęs. Na, kam ten ieškoti toli, jeigu jos guli po ranka“, – per interviu portalo „Delfi.lt“ žurnalistei Jūratei Žuolytei pasakojo M. Ivaškevičius.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/romana-tomas-muras-pristatantis-marius-ivaskevicius-blogiausia-butu-jei-jis-nugrimztu-nepastebetas.d?id=89476609

Toliau skaityti

Neįminta Juliaus Kaupo mįslė

Dalia Cidzikaitė

Apie Juliaus Kaupo mirtį 1964 m. kovo 3 d. numeryje pranešė JAV lietuvių dienraštis „*Draugas*“.

1964-ieji JAV lietuvių istorijoje pažymėti skaudžių praradimų. Tais metais lietuvių išeivija neteko dviejų rašytojų, aktyvių kultūrinio gyvenimo dalyvių – gydytojo ir prozininko Juliaus Viktoro Kaupo ir poeto, literatūros kritiko Algimanto Mackaus. Pirmasis mirė 1964 m. kovo 1 d. Čikagoje, antrasis žuvo tų pačių metų gruodžio 28 d. automobilio katastrofoje, taip pat Čikagoje[1]. Abu mirė jauni: Kaupas – 44-erių, Mackus – vos 32 metų.

Pernelyg ankstyvos dviejų rašytojų mirtys į JAV lietuvių gyvenimą įnešė sumaišties, tarp vyresnių – „nepasitikėjimo savo jėgomis ir savo pastangomis“ (Kazys Bradūnas), tarp jaunesnių – pasimetimo, atmiešto rezignacija ir apokaliptine nuojauta dėl apskirtai visos lietuvių diasporos likimo[2], ir spėliojimų, kaip ir kodėl tai įvyko. Apie Kaupo ir Mackaus netektį buvo kalbama viešuose susibūrimuose ir privačiuose pokalbiuose. Jei Mackaus žūtis autokatastrofoje buvo, galima sakyti, neišvengiama, tai diabetu sirgusio Kaupo mirtis, jam viešint savo bičiulių Dalios ir Algimanto Mackų namuose Čikagoje, buvo mįslė, privertusi ne vieną nedrąsiai klausti: galbūt tai buvo savižudybė?

Kaupo asmenybė ypač domino jaunesniosios JAV rašytojų kartos atstovą Kazį Almeną. Tai matyti iš jo ir jo žmonos Maros Almenienės 1965–1977 m. surinktos sakytinės istorijos medžiagos, saugomos Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV). Praėjus metams po Kaupo mirties, 1965 m. Dalios Juknevičiūtės-Mackuvienės ir Zinaidos[3] ir Mariaus Katiliškių namuose viešėjęs Almenas, be kitų dalykų, klausinėjo ir apie Kaupą, neapeidamas jo staigios ir netikėtos mirties.

Kalbėdama apie Kaupą, Zinaida Nagytė-Katiliškienė pirmoji ištaria žodį „nusižudė“: „Jis [Kaupas – D. C.] gi žinojo, kad jis turi imt tuos vaistus, jis turi tas injekcijas įsileist. Jis vieną dieną neleido, antrą dieną neleido, trečią dieną… Nu tai klausyk…“[4]. Jos nuomone, toks Kaupo poelgis prilygsta „formaliai savižudybei“. Marius Katiliškis samprotavo dar atviriau. Pasak jo, Julius sąmoningai neįsileido insulino, taigi išvada siūlosi pati – jis sąmoningai pasirinko mirti. „Jam reikėjo tik vienos injekcijos, ir jis būtų mus visus pragyvenęs“[5], – sakė Katiliškis.

Toliau skaityti

Kaip Kaupas Nyką-Niliūną arsenu gydė

Daktaras Kripštukas pragare / Julius Kaupas. – 1984 >>

Tarp Lituanistikos tyrimo ir studijų centre Čikagoje (JAV) saugomos Maros ir Kazio Almenų sakytinės istorijos, surinktos 1965–1977 metais, medžiagos yra Almenų pokalbis su Jurgiu Blekaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu, įvykęs College Parke 1971 m. vasario 13 d. Jame įamžintas ir toks Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, įvykęs atsitikimas, papasakotas Nykos-Niliūno (rašyba netaisyta).

… jis [Julius Kaupas – D. C.] ateina vieną kart pas mane, žiūri į mane, aš visuomet blogai atrodžiau, jisai man sako: „Žiūrėk, tu blogai atrodai! Tau reikėtų prirašyt kokių nors vaistų!“. Nu, tai jisai paima man ir prirašo tokio aršeniko [arseno], lietuviškai pasakius. Tai jis prirašo mano to aršeniko, bet jisai, žinoma, kaip paprastai, pamiršo pasakyt, kad aršeniką galima imti tiktai taip: vieną lašą, paskui du lašu ir t. t. Reiškia, laipsniškai vis daugiau ir daugiau, bet jokiu būdu negalima [daug] imt! Tai paskui jisai man prirašo tą ir paskui už kokių penkių dienų atsimena, kad jis man neparašė tos naudojimo formulės. Tai jis čia galvoja, ką čia reikėtų daryt. Galvoja: „Jeigu ėmė ne taip, kaip reikia, tai jau [bus] miręs. Tai ko tada skubintis?“. Sako: „Paskui nutariau po kelių dienų nueit ir pasižiūrėt…“. Tai sėdžiu taip prie stalo, ir atsargiai kas nors duris daro į mano kambarį. Ir atsuku galvą, žiūriu – Julius. „Tai atėjau pažiūrėt, ar dar gyvas“, sako. O man nė į galvą neatėjo tuos jo vaistus vartot, nes aš jau jį žinojau ir, taip sakant…

Taigi nedaug trūko, kad geras Nykos-Niliūno bičiulis, daktaro laipsnį medicinoje turėjęs Julius Kaupas (tiesa, tuo tikrai nesididžiavęs, o viename iš Nykai rašytų laiškų pasirašęs, „iš profesijos klajūnas šioje žemėje“) būtų anksčiau laiko numarinęs vieną žymiausių lietuvių poetų, vertėjų ir literatūros kritikų.

(Aptiko Dalia Cidzikaitė.)

Kovo 6 d. gimė rašytojas Julius Viktoras Kaupas

Julius Viktoras Kaupas mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, vėliau Kauno karo mokykloje. Medicinos studijas baigė Vytauto Didžiojo universitete. Lankydavosi literatūros vakaruose, kur susipažino su Henriku Nagiu. Pirmosios publikacijos išėjo žurnale „Žiburėlis“. J. Kaupas pasirašinėjo slapyvardžiu Coppelius. 1944 m. su didžiąją emigrantų banga pasitraukė į Vakarus. 1946 m. studijavo Tiubingeno, Fribūro universitetuose. Domėjosi daile, amatais, filosofija, literatūra. Redagavo akademinio jaunimo žurnalą „Šviesa“, bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Literatūros lankai“, rašė literatūros kritikos straipsnius, redagavo knygas. 1948 m. išleido pirmąją knygą „Daktaras Kripštukas pragare.“ 1950 m. persikėlė į JAV, dirbo gydytoju psichiatru Altono ligoninėje. Jo neoromantinėse pasakose ryški europietiškoji tradicija. Pagrindinis pasakų kūrimo principas – fantazijos ir realybės dermė. Stebuklingi įvykiai vyksta Kaune, kuris pavaizduotas tikroviškai. Novelių centre – žmogaus egzistencija, kupina skaudžių išgyvenimų, tragiškų pajautų, būdingas psichologinis įžvalgumas. Veikėjai – svajotojai, į melancholiją linkę keistuoliai. Kritikos straipsniuose vienas pirmųjų panaudojo Zigmundo Froido ir Karlo Gustavo Jungo kategorijas. Pasakų analizėms taikė psichoanalitinį metodą. Novelių paskelbta ir anglų kalba.