Žyma: konkursas

Agnė ULINAUSKAITĖ (14 M.): Lois Lowry knygos „Siuntėjas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija IKI 15-os METŲ

Autorės knygų lentyna

Tai knyga apie ,,tobulai“ sutvarkytą ateities visuomenę. Kodėl tobulai kabutėse? Nes tobulumas – labai subjektyvus dalykas. Vieno žmogaus tobulas pasaulis yra kito pragaras. Taip nutinka ir pagrindiniam šios knygos veikėjui. Jis pabunda iš ,,tobulo“, bespalvio, tylaus ir savaip be galo žiauraus pasaulio. Jonas pradeda matyti spalvas, jausti, suprasti kiek daug jo bendruomenė prarado. Jis pabunda lyg iš gilaus ir labai gerai surežisuoto transo. Mes išgyvename tai kartu su berniuku. Nuo pirmojo puslapio žavingos, sutvarkytos visuomenės iki paskutiniojo puslapio sukrėstos, savo bespalvį šydą numetusios ir visu žiaurumu žėrinčios nebežmogiškos visuomenės.

Paskaičius šią knygą suprantame kiek daug mes turime ir susimąstome kas bus toliau… Ar tokia ateitis? Ar iš pažengusios, išsilavinusios visuomenės nusirisime į patį dugną? Nebežinosime, nepažinsime spalvų, muzikos garsų, netgi savo pačių jausmų? Ar tapsime pilkiausia distopija?

Kūrinys atskleidžia patogaus, iš anksto nuspręsto gyvenimo privalumus, o svarbiausia trūkumus. Knyga tikroviška, ją skaitant sunku nubrėžti ribą tarp fantazijos ir tikrovės. Nuo pat pirmųjų puslapių atrodo, kad tą fantazija galima tiesiog ranka pasiekti. Tik perskaičius visą knygą nebesinori…

Kalba neredaguota.

Mūza SVETICKAITĖ: Aušros Kaziliūnaitės knygos „Jūros nėra“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ

Autorės atsiųsta nuotrauka

Gyvenu Palangoje. Iki jūros – geras šimtas metrų. Ji praneša apie save net kulniuojant į mokyklą, turguje perkant morkas ar šluojant lapus nuo grindinio. Ausyse ji kliunksi net tada, kai nuo jos bėgu.

Bet Aušra Kaziliūnaitė sako, kad jūros nėra. Vargšas žmogelis, – pagalvojau, pirmąkart išgirdusi jos knygos pavadinimą, – besisukdamas didmiesčio labirinte nė nesuvokia, kad vandens telkiniai, didesni nei alyvos balos ir gamyklų atliekas susiurbiančios kūdros, vis dar egzistuoja. Ir kam girtis, kad parašei knygą amerikose, egiptuose ir iranuose, jei bėgdama iš lėktuvo į duty-free parduotuvę nesusiprotėjai, kad kraštas, kuriame svečiavaisi, už tam tikro atstumo subyra į vandenį, kurio krašto žmogaus akis neįžiūri. Jei nesusiprotėjai, kad ta bekraštybė ir yra jūra.

Atsivertusi eilėraštį, kurį autorė laiko kertiniu knygos tekstu, prunkšteliu. Konferencija! Štai kur poetė lankosi, štai  ką ji išmano geriausiai. Tačiau pirmosios eilutės tampa dilgėlėmis mano cinizmui. Autorė žino, kad jūra egzistuoja. Kartais net mato ją per miegamojo langus. Būtent todėl ji nutuokia, kodėl tas dumbliais ir lavonais besispjaudantis telkinys žmones taip traukia. Ir būtent dėl to ji tikra, kad jūros nėra.

Toliau skaityti „Mūza SVETICKAITĖ: Aušros Kaziliūnaitės knygos „Jūros nėra“ anotacija”

Marytė BURNEIKIENĖ: Aldonos Ruseckaitės knygos „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ

Autorės knygų lentyna

Knyga apie vienatvę? Taip.
Knyga apie kūrybą? Taip.
Knyga apie meilę? Taip.

Ir dar daug „Taip“ surinktų ši knyga, nes tai naujas Vytauto Mačernio poezijos ir gyvenimo atradimas. Remdamasi rankraščiais, laiškais, mylimosios ir artimųjų atsiminimais biografiniame romane rašytoja atskleidžia gyvą ir nežemiškai jautrų kūrybos, meilės ir karo blaškomo jauno žmogaus portretą. Jo mylimosios mintys šioje knygoje suskamba visai netikėtai, o jų būsimoji santuoka pasirodo kaip dar viena vizija. Vargu ar galima nujausti, kas iš tikrųjų dėjosi jaunos merginos širdyje, paklususios tėvams… „mąsčiau ir mąsčiau, kapojau save į gabalus…“

Knygoje daug žinomų vardų ir pavardžių, kurie vienaip ar kitaip susiję su poetu. Nauju atradimu romane tapo aktorius Donatas Banionis – jis vienas paskutiniųjų, kuris matė poetą gyvą. Kas žino, ar ne Vytautas išgelbėjo Donatui gyvybę, palikęs jį laukti šalikelėje…

Skaitant knygą galima pykti, žavėtis, graudintis dėl dviejų žmonių likimo, ilgai galvoti, ieškant atsakymo į klausimą „Kas būtų buvę, jeigu…“

Kalba neredaguota.

LK: Herbjørg Wassmo knygos „Septintas susitikimas“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ

Autorės atsiųstos nuotraukos

Puslapis… penki… dešimt… 15 min… 30 min… 60 min…

Padedi knygą į šalį. Bet mintys vis dar ten… susitikime. Gal pirmame, gal antrame, o gal sustojusiame laike tarp jų.

Dar nežinai, kad dabartis ir praeitis per puslapius pynėmis pinsis. Dar nežinai, kad du žmones ištiks trumpi susitikimai ir ilgi išsiskyrimai, o tarp jų ir inertiškas gyvenimas. Dar nežinai, kad stebins charakterių tvirtybė… nudunksės drąsūs ir nedrąsūs pasirinkimų žingsniai… kad aplinka nevisad bus palanki… talentas iškels į aukštumas, bet suksis lyg ant briaunos moneta, kurios vienoje pusėje unikalus ,,aš”, kitoje – tie, kurie vertins ir bandys žūtbūt racionalizuoti, rasti talento paaiškinimą… Galiausiai Meilė. Ne, nebanali, kaip daug kam gali pasirodyti. Išnešiota ir išsūpuota per šešis susitikimus, kol gAli pradėti savarankišką gyvenimą. Tikra.

Tad tiesiu ranką ir kviečiu į ,,Septintą susitikimą” su Herbjørg Wassmo ir pagrindiniais knygos herojais.

Šiek tiek pavydu tiems, kam šis susitikimas bus pirmasis. Gal rasite NET vieną atsakymą į šiuo metu kažkur kairiajame viršutiniame krūtinės plote graužiantį klausimą…

Kalba neredaguota.

KristinaU.: Jurgio Kunčino knygos „Tūla“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ

Autorės atsiųsta nuotrauka

Klajoju pro raudonai nutviekstas Bernardinų sienas…
Mano laisva siela, manęs nieks nesustabdys,
Ir neįspraus į rėmus, jau smilkstančios realybės.
Kaip dūžtanti banga į širdį maną atsitrenkia, o Tūla, manoji meilė Tau.
Tas jausmas grynesnis už bet ką kitą šiame kieme. Šiame mieste. Šioje žemėje.
Kreipiuos aš į Tave, o Tūla, ir nelaukiu atsakymo.
„Susikūriau Tave iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos…“
Šioje bohemiškoj erdvėj.
Bijau, kad mane paspirsi it kokį sukirmijusį grybą.
Kunkuliuojanti Vilnelė neš mane pasroviui.
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man“.
Kaip šikšnosparnis, lekiodamas viršum, stebiu Tave.
Tu tokia sava. Kaip gerai, kad kiti nesupranta, kokia Tu ypatinga.
„Tavo drovi, pasyvi šypsena“.
Truputis mirties ir truputis gyvenimo.
Tai mano jausmo istorija, Tūla, deja, bet ne Tavo. Ir niekada nebebus Tavo.
Valkata inteligentas.
Karti laisvė.
Griūvanti santvarka.
Įstabioji mano Tūla.
Palikai mane.
Nebėra Tavęs.
Ar buvai Tu išties, ar Tavęs nė nebuvo?..
„Kalbėk man, Tūla, kuždėk man…“

Kalba neredaguota.

Kotryna ULAN: Aristotelio „Poetikos“ anotacija

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kūrybiškiausios anotacijos konkurso „Pasaulis mano knygų lentynoje“ dalyvės darbas

Kategorija NUO 16-os METŲ

Autorės atsiųsta nuotrauka

Taip, mama visiškai teisi. Naujose knygų lentynose nieko neįmanoma rasti. Štai jau pusvalandį ieškau Aristotelio raštų, traukiu knygas iš lentynų, stumdau, kilnoju ir vėl kraunu atgal. O senoje sekcijoje, kuri visa buvo prigrūsta knygų, iškart rasdavau bet kurią, nors jos buvo sukrautos ir vienos ant kitų, ir vienos už kitų. Apspurę ir, mano manymu, negražūs viršeliai man nepatikdavo, tad tokias „negražiausias“ knygas tylomis perkeldavau už nepermatomų sekcijos durelių.

Kai senoji sekcija iškeliavo, užsakėme grakščias knygų lentynas kone iki lubų. Dalį knygų atidavėme į makulatūrą (ideologiškai pasenusias ir kelias pačias negražiausias), o kitas sudėliojau į naujas lentynas pagal spalvas, aukštį ir temas, vienas gulsčiai, kitas stačiai. Pagaliau tvarka. Pamažu erdvios lentynos vėl apaugo naujomis knygomis, tik jau spalvotais viršeliais, storais ir kietais, prastesnio ir geresnio popieriaus. Ir kai reikia ką nors surasti, niekada nerandu. Nebūna toje lentynoje, kurioje turėtų, tada tenka viską iškilnoti. Kaip šįkart. Niekaip nesuprantu, kas ne taip su grakščiomis knygų lentynomis, kuriose knygos sudėliotos pagal spalvas, temas ir aukštį. Vis atrodo, kad lentynos tyčia paslepia, praryja tą knygą, kurios reikia, užkiša į man nematomą lentyną, tada šiepia blizgias ir spalvotas išrikiuotų nugarėlių iltis.

Toliau skaityti „Kotryna ULAN: Aristotelio „Poetikos“ anotacija”